sending...
128 kilometrai pėsčiomis
Jurgita Činkienė, žurnalas “Extra”, 2007 rugpjūčio mėn.
„Šaltas vanduo – labai skanus, o siaura dviaukštė kareiviška lova geresnė už prabangiausio viešbučio apartamentus“, – tokią trumpąją žinutę praėjusio pirmadienio vakarą nusiunčiau vienam bičiuliui.
Jonavos rajone, Rukloje įsikūręs Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas praėjusią savaitę tapo jau septintojo pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ baze. Beveik 600 dalyvių, pasirinkę vieną iš penkių trasų, keturias dienas atstumą privalėjo įveikti pėsčiomis.
12, 22, 32, 42 kilometrų trasos arba ekstremali 200 km trasa – tokie atstumai buvo pasiūlyti žygeiviams.
Jau kelis metus iš eilės tenka klausytis susižavėjusių žygio dalyvių pasakojimų, tad šį kartą savo kailiu nusprendžiau išbandyti, ką patiria žygeiviai, keturias dienas mindami nemažą kilometrų skaičių ir gyvendami kareivinėse.
Į Ruklos mokomąji pulką kartu su drauge atvykome sekmadienį. Kariai mums davė komplektą patalynės, rankšluosčių, o kambaryje įsikūrėme su dar šešiomis merginomis.
Apžiūrime patalpas – netoliese – ginklų saugykla, dušai, prausyklos. Pro langus matosi pušynas, o kitoje pusėje – rikiuotės aikštė. Keturias naktis ši vieta bus mūsų namai. „Ekstros“ skaitytojams – ištraukos iš žygio dienoraščio.
***
Pirmadienis. Pirmoji žygio diena. Nuotaika – puiki. Atrodo, ir diena bus saulėta – mat šilta jau nuo pat ryto. Mudvi pasirinkome vidutinę 32 kilometrų trasą. Keturias dienas privalėsime įveikti po 32 kilometrus.
Pirmadienį kėlėmės 6 valandą ryto. Rytinis dušas, o po to žygiavome į kareivišką valgyklą. Vos įžengusios abi su drauge sustojome ir išsižiojome iš nuostabos – iš pat ryto virėjos kariškiams ir žygio dalyviams pilstė alų. Negaliu patikėti savo akimis.
Tik priėjusi arčiau suvokiau, kad tai – visai ne alus. Litrinėse stiklinėse, panašiose į bokalus alui, yra arbata.
Kareiviškas maistas pasirodė visai ne toks, kokio tikėjausi. Virti kiaušiniai, blynai, sumuštinis, šokoladas ir jogurtas. Pasiimame vos trečdalį porcijos, mat tiek maisto ir prie geriausių norų įveikti negalėtume.
Po pusryčių ruošiamės žygiui – startas pusė devynių ryto. Pro mokomojo pulko vartus išeiname besišnekučiuodamos ir pasukame vaizdingais Ruklos miškais. Kilometrai tirpo tarsi savaime. Nė viename poste nesustojame pailsėti, mat nuovargio nesijaučia. Tik paskutiniuosius 10 kilometrų žengiame jau lėtesniu žingsniu. Pagaliau finišas.
„Įdomu, kas bus rytoj?“ – susimąsčiau gulėdama savo kareiviškoje lovoje.
***
Antroji diena. Kojos sunkios, tačiau tai nieko baisaus. Stovime lauke, ruošiamės išeiti į trasą ir stebime rytinę kareivišką rikiuotę.
Startas. Šį kartą trasa driekiasi jau į kitą Ruklos pusę. Maždaug 7 kilometrus ėjome asfaltu, o paskui prasidėjo smėlynai.
Pajutau, kaip spigina karštis. Nemaniau, kad bus sunku žingsniuoti beveik nuo pat pradžių. Iš kuprinės išsitraukiu vandenį, tačiau jis šiltas kaip arbata. Pradėjau keiksnoti orą. Su bendrakeleive kalbėtis nėra jėgų. Galvoje vienintelė mintis – kaip pasiekti postą ir ten pailsėti.
Baigėsi smėlynai, išėjome į žvyrkelį. Tiesiai virš galvų – vidurdienio saulė. Džiūsta burna, o vienu metu akyse ima tvenktis ašaros. Kodėl aš čia, o ne pajūryje ar prie ežero? Kodėl taip karšta? Ir dar daug panašių „kodėl“. Noriu gerti – už stiklinę šalto vandens dabar padaryčiau bet ką. Draugės veidas – išmuštas raudonio.
Pagaliau išvydome poilsio vietą. Be žodžių abi griuvome ant žemės. Jei gyvenime yra palaima, tai ji mus aplankė būtent dabar. Liko maždaug pusė kelio. Žliaugia prakaitas. Pradėjo mausti vieną koją. Pailsime maždaug 10 minučių. Jaučiu, kai jei nepakilsiu dabar, tai po to mane greičiausiai teks išvežti.
Kariai pasakojo, kad sunkiausia yra antroji diena. „Jei atstumą įveiksite antrą dieną, tai įveiksite ir kitas dvi“, – kalbėjo kariškiai.
Su ta mintimi kylame ir einame toliau. Likusį kelią žygiavome beveik tylomis ir be poilsio – eiti yra lengviau, nei sustojus pakilti. Regis, pirmą kartą gyvenime patekau į situaciją, kai galvoje nėra jokių pašalinių minčių – ten tarsi išvalyta.
Kai iki finišo lieka vos keli kilometrai, imu skaičiuoti žingsnius.
„Jaučiu, kad rytoj nebeeisiu. Jei dar ir buvo jėgų, tai jos baigėsi šiandien“, – sunkiai ištaria draugė.
Panašiai pasijutau ir aš. Dušas, vakarienė ir miegas – toks mūsų vakaro režimas. Nors kiekvieną žygio vakarą Ruklos mokyklos stadione vyksta koncertai, tačiau mums geriausias koncertas šį kartą yra ramybė ir poilsis.
***
Trečioji diena. Sapnavau, kad pramiegojau startą, draugė išėjo viena, ir pabudusi vos neiškritau iš lovos. Tačiau atmerkusi akis išvydau nukarusią antrame lovos aukšte miegančios bičiulės koją.Vadinasi, viskas gerai.
Pasirodo, dar anksti – laikrodis rodo penktą valandą ryto. Tačiau užmigti nebeišeina. Prasivarčiau lovoje, o šeštą ryto užkaičiau arbatą.
Arbata, kava, medus, drabužiai ir higienos priemonės – tokius daiktus buvome pasiėmusios. Laimei, užteko proto įsimesti dar ir virdulį, tad vėliau juo naudojosi ne tik mūsų kambaryje gyvenančios merginos, tačiau ir kaimynai.
Žalioji arbata mus gelbėjo visą laiką – ją ir vandenį gėrėme neribotais kiekiais, o valgėme labai nedaug. Mat nieko sunkaus ir karšto nesinorėjo, o Ruklos parduotuvėje daržovių ir vaisių pasirinkimas – labai ribotas. Pavyzdžiui, vakar nusipirkome du pomidorus ir vieną citriną. Mat iš vaisių ar daržovių daugiau nieko padoriai atrodančio nebuvo.
Išgėrusios arbatą pasukome pusryčiauti. Kalbų, jog važiuosime namo, neliko – pasiryžome eiti ir trečią dieną. Išėjome į lauką, sutikome kitus žygio dalyvius. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną daugėja šlubuojančiųjų. Pirminės energijos – mažai.
„Ryžtas. Valia. Garbė“ – tai žodžiai, kuriais palydimas „Radvilų žygis“.
„Ryžto nėra. Valios – tik likučiai. Laikomės dėl garbės“, – tokią trumpąją žinutę jau išėjusi į trasa nusiunčiu bičiuliui. Sulaukusi atsakymo vos nepaspringau iš juoko.
„Turint amžių, reikia turėti ir proto“, – tokia SMS atskriejo į mano telefoną. Suprask – niekas į žygį per prievartą nevarė. Žinutė pakelė nuotaiką.
Trečioji diena buvo savotiškas lūžis. Daugiau nei pusę trasos įveikėme vienu atsikvėpimu. Nuovargio beveik nejutome. Gerokai sunkesnė buvo antroji kelio pusė – lauke karšta, o mums eiti pavėsyje beveik neteko. Tačiau finišą pasiekėme.
Vakare nusprendėme nuvažiuoti namo ir susitvarstyti kojas. Draugei maudė kelią, abiems ant padų – nuospaudos. Nakvoti grįžome atgal į kareivines. Sako, naktį buvo audra. Tačiau nieko negirdėjome.
***
Ketvirtoji diena. Šviesa tunelio gale. Manau, paskutinius 32 kilometrus įveiksiu tuo atveju, jei pavyks atsikelti iš lovos ir žengti pirmuosius žingsnius. Kojos tarsi švininės ir kažkodėl visai nesilanksto. Turėtų padėti dušas, tad visai rimtai imu mastyti, kad iki prausyklos galėčiau nuropoti keturiomis, o paskui jau – kaip nors.
Tačiau šios idėjos atsisakau, mat įsivaizduoju koridoriuje bevaikštinėjančių karių reakciją. Šiaip ne taip nuklibikščiuoju iki dušo ir ilgai stovėjau po tekančiu vandeniu. Dabar labiausiai už viską norėčiau namo. Bet paskutinę dieną nutraukti žygį būtų apmaudu.
Apie maistą nenoriu net pagalvoti. Draugė kone per prievartą įbruko kelis šaukštus varškės: „Nejuokauk, bent šiek tiek užvalgyti reikia“.
Užkandusios išeiname įveikti paskutinių savo kilometrų. Prisiminiau, kad pamiršau išsivalyti dantis ir susišukuoti. Bičiulė šyptelėjo: „Žinai, šiandien pasiekėme stadiją, kai išvaizda visai neberūpi. Aš net į veidrodį nepažiūrėjau, ir man tas pats, kaip atrodau. Noriu viską greičiau baigti ir grįžti namo“.
Nors kariai tikino, kad ketvirtoji diena bus lengva, tačiau man ji pasirodė kone sunkiausia. Kažkur išgaravo humoro jausmas. Vos pradėjus eiti su siaubu supratau, kad savo jėgas pervertinau ir reikėjo rinktis trumpesnę trasą.
„Nenueisiu“, – ištariau draugei. Ši pažvelgė ir nieko nepasakė. Visą kelią zyziau, kaip sunku, ir iš rankų beveik nepaleidau mūsų maršruto žemėlapio – skaičiavau kilometrus ir poilsio postus. Mano zirzimas nusibodo ir bendražygei, tad paliepė tylėti. Užsičiaupiau.
Tada griebiau telefoną, ir nutariau paskambinti kitai draugei, gal papasakos kokį anekdotą ir šiaip paplepėsime. Velnias. Nėra ryšio. Kodėl kariai sudarė tokius maršrutus, kur net telefonu pasinaudoti nėra galimybės? Pykstu ant viso pasaulio, bet labiausiai – ant savęs. Iki finišo – dar apie 20 kilometrų. Kitaip tariant – dar keturios valandos nuobodaus ėjimo. Aš tiek neištversiu.
Iš kelioninės kuprinės išsitraukiu butelį vandens ir susiverčiu ant galvos. Tampa šiek tiek vėsiau. Tačiau gerti dabar nebeturėsiu ko.
Einame tylomis. Kilometrai mažėja labai lėtai. Akyse mirgėjo, sekino karštis, kankino troškulys. Pasiekėme trečiąjį poilsio postą. Nuo jo iki galutinio finišo – maždaug 6 kilometrai. Kojų skausmas jau nebevargina – prie jo tiesiog įpratome. Tačiau nors oro temperatūra – virš 30 laipsnių, ir kūnu žliaugė prakaitas, ėmė krėsti šaltis ir drebulys. Guodžiamės tuo, kad liko visai nedaug ir finišą tikrai pasieksime. „Nors ir keturiomis“, – nutarėme abi.
Išgeriame nuskausminamųjų vaistų, o poste budinti medikė patarė, kaip susiveržti kojos kelią, kad mažiau skaudėtų.
Paskutinieji kilometrai sunkūs, tačiau jausmas – saldus. Keliasdešimt minučių, ir pasiekiame finišo liniją. Skambėjo muzika, mums ant galvų liejo šampaną, kažkas spaudė rankas, kažkas įteikė diplomą, dar kažkas – pabučiavo. Viskas. Baigta. Per keturias dienas nuėjome 128 kilometrus.
Po pirmųjų atokvėpio minučių apėmė keistas jausmas. Suprantau, kad aš dar nenoriu namo. Nenoriu iš gyvenimo miške ir kareivinėse grįžti į kasdienybę – su kompiuteriu, televizoriumi ir panašiais dalykais.
Tik trasą įveikusi pati supratau, kodėl daugelis žygeivių į „Radvilų kelius“ eina dar ir dar kartą, o atsisveikindami sako ne „sudie“ , o „iki“. Kitais metais labai norėčiau įveikti didesnį atstumą.
Grįžusi namo pirmiausia užsiropščiu ant svarstyklių. Per keturias dienas netekau beveik 4 kilogramų 
Loading ...
