10-as jubiliejinis 2-jų dienų pėsčiųjų žygis "Radvilų keliais"

ORGANIZATORIŲ, VADOVYBĖS MINTYS:

- “Jau trečią kartą organizuojamas žygis stiprina kariškių ir civilių ryšius, nes kartu įveikdami kliūtis ir leisdami vakarus prie laužo žmonės geriau pažįsta vieni kitus, suranda naujų draugų. Mes visi esame vienos tautos vaikai, tos pačios istorijos paveldėtojai”, – linkėjo visiems trečiojo žygio pradžioje Lietuvos kariuomenės vadas gen.mjr. Jonas Kronkaitis.

DALYVIŲ ATSILIEPIMAI:

- “Reikėjo matyti, kaip sėdi vyrai: kojos nutrintos, akyse ašaros… stojasi, eina dantis sukandę… Noras ne tik sau įrodyti, ką tu gali, bet ir tai, jog kariuomenėje ir šaulių sąjungoje ne vien vaikai ir seniai tarnauja. Manau, jog visi finišą pasiekusieji man pritars, kad žygyje svarbiausia buvo ne žaizdotos kojos ar perkaitusi galva, bet noras įveikti save ir įodyti, ką dar gali pasiekti”, – įspūdžiais dalijosi Dainius Pilypas. “Karys”, 2002 m. rugpjūtis

- “Žygis, sukėlęs didelį visuomenės susidomėjimą, tampa vis populiaresnis. 2001 m. žygis “Radvilų keliais” paliko labai gilų įspūdį, tad išsiruošęs į antrąjį žygį, nutariau pasiimti fotoaparatą.” Romualdas Duanuskas, Kauno AVDŠR vadas “Trimitas”

- “Įspūdžiai patys geriausi, kai jau pasieki tikslą. Smagu, kad aplenkėm net tuos, kurie iš mūsų “daro” karius, nes jie neįveikė distancijos,” – segdamasis žygio medalį didžiavosi Mokomojo pulko IV mokomojo bataliono II kuopos eil. R. Mimas iš Vilniaus.

- “Po šio žygio žinau, kad kažką galiu…” “Karys”, 2002 m. rugpjūtis

- Susirinkę žiūrovai audringais plojimais ir valiojimais pasitikdavo kiekvieną žygeivį, o Mokomojo pulko vadas plk. ltn. R. Zinkevičius spaudė rankas ir segė medalius. Nors pavargę, bet laimingi su medaliais ant krūtinių po oficialaus uždarymo žygeiviai skirstėsi į namus. Daugelis išvažiavo su mintimi, kad ateinančiais metais vėl sugrįš ant smėlėtų Nėries krantų ir tęs gražias tradicijas. “Naujienos”, 2002 m. rugpjūčio 3d.

- “Žygis yra jaunimo auklėjimo patriotine dvasia mokykla, kurioje žygeiviai turi įveikti save ir nuglėti sunkumus. Tėvynei reikia tvirtų ir užgrūdintų žmonių.” Ats.plk. Stasys Levulis buvęs Mokomojo pulko vadas. “Naujienos” 2002 liepos 30 d.

- “Žygio idėją prieš keletą metų iš Olandijos parsivežė dabartinis Mokomojo pulko vyr.puskarininkis psk. Vidmantas Genys. Pulko vadui plk.ltn. Rimantui Zinkevičiui trečiojo žygio uždarymo metu įteikė simbolinę dovaną – maišelį žemių, žygio dalyvių atneštų iš Radvilų žemės – Biržų. Olandijoje jau daug metų vyksta panašūs žygiai, ir nemažai lietuvių, tuo metu tarnavusių BALTBAT’ e, dalyvavo šiame žygyje. Anot vieno iš žygio organizatorių psk. V.Genio brolio mjr. Algirdo Genio, Olandijoje, paprastai kiekvienais metais vyksta tradicinis nesikeičiantis, žygis, o “Radvilų keliuose” atsiranda naujovių – keičiasi maršrutai. Trečiajame žygyje atsirado Ekstreme, kur dalyviai žygiavo 2 kartus po 100 kilometrų ir į Ruklą atėjo iš Biržų. “Savanoris” – 2003 m. rugsėjo 4 d.

- Šiemet pirmą katrą buvo organizuotas sudėtingesnis “Ekstreme” žygis ( dvi paros po100 km., tarp jų vienos paros poilsis), kurio dalyviai startavo Biržuose, finišavo Rukloje (Jonavos r.). Didžioji dalis žygeivių buvo kariškiai, tarp kurių trys moterys, viena jų – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kpt. Vida Jurkšaitienė – sėkmingai įveikė visą atstumą. Pirmą kartą žygyje dalyvavo ir užsienio karių komanda. “Ekstreme” žygyje dalyvavo šešių Latvijos kariškių grupė. “Krašto apsauga” Nr.15 2003 08 25 – 2003 09 12

- Buvo labai malonu tai, kad žygio dalyvius labai palaikė vietiniai gyventojai, kurie vaišino obuoliais, linkėjo sėkmingai pabaigti žygį. Sunkiausia žygio metu buvo surasti savyje jėgų ir valios suklupus vėl atsikleti ir eiti toliau. Kpt. R. Puodžiukas “Savanoris” – 2003 09 18

- “Ekstremalų” vietoje sutiktas Latvijos karininkas vyr.ltn. Normanas Zavileiskis sakė pirmą kartą dalyvaujantis tokiame žygyje. “200 kilometrų žygis – ištvermės patikrinimas. Kita vertus, mes čia atliekame žvalgybą, juk pas mus tokio renginio dar nėra, todėl norime žinoti, kas tai yra – ekstremalusis žygis. Pratybose ne kartą įveikėme 100 km atstumą, o kaip įveikti 200 km. atstumą per kelias dienas, kai vien eini, – nebuvome išbandę, netgi nežinojome ar tai įmanoma. Tai sunku ne tik fiziškai, bet ir moraliai, tačiau nepalūžome, įveikėme.” L.Cibulskienė “Valstiečių laikraštis” – 2003 rugpjūčio 30 d.

- “Verta žygiuoti ne tik dėl Tėvynės gamtos grožio ir išbandyti save. Norėtųsi, kad trečiajame žygyje dalyvautų ir tie, kurie apie ankstesnius gal net nesužinojo.” Hab. moks. dr. gr. V. Kuprevičius “Savanoris” 2003 rugpjūčio 29 d.

Zhucka.lt

„2003 metų kasmetinis Radvilų žygis skirtas Mykalojui Radvilui Rudajam atminti. Tai – trečiasis žygis. Tuo tarpu man jis buvo pirmasis… Tuos kelius praėjęs, tas dienas išgyvenęs, bent žingsnį žengęs finišo tiesiojoje, supras kiekvieną žodį, pajus ne tik savo, bet ir mano išgyvenimus. O tiems, kurie nedalyvavo… Palieku teisę interpretuoti.“

Žygis „Radvilų keliais“. Standartinė trasa 4x40km. 160 km. Nedaug? Nesudėtinga? Kitomis sąlygomis galbūt, bet čia, kur psichologinis, pačio sukeltas, spaudimas tampa kasdienybe, kur didžiausia klaida būtų pradėti logiškai mąstyti ir savęs klausti „Ką aš čia veikiu? Kam man to reikia?“, kur pūslės, atmušti padai, nukritę nagai, nuospaudos ir patempti raumenys, pervargę sąnariai, skaudančios čiurnos ir kitos panašios traumos tampa dalele tavęs, tai tampa kažkuo „truputėlį“ sudėtingesniu. Bet visgi stipriausieji persilaužia ir… žygiuoja… Nesvarbu, kad trečią rytą besikeliant… O siaube, tau atrodo, kad tavo gyvenime nieko kito neegzistavo išskyrus… žygiavimą. Keliesi, ruošiesi, eini… O toliau? Vėl keliesi, ruošiesi, eini. Deja, tai tampa monotonija.
Negana to, paskutinėmis dienomis (o kai kurie tai patiria jau antrąją, net pirmąją dieną) tampi lyg robotu – nebereaguoji į aplinką, nebesuvoki, nebenori suvokti to, kas vyksta aplinkui, ką šneka tie visi žmonės. Jau grįžę juokavome, kad įrašę tuos svaičiojimus ir vėliau paklausę… nieko iš to nepeštume, nes jie prilygtų bepročių vapaliojimams.
Tačiau kai kurie nenusmunka, kai kurie ima mąstyti, ieškoti, skaičiuoti. Trečiąją dieną ėmiau apmąstyti beveik kiekvieną žingsnį, įvertindavau posūkius ir tai tik tam, kad sugebėčiau sutaupyti geriausiu atveju 10, o gal 5 ar bent 1 žingsnelį. Kartais suvokdavau, jog pasiekiu tokį stovį, kai ėjimas tampa natūraliu būviu, žingsnis nebereikalauja pastangų ir atrodo, kad kvėpuoji tam, kad eitum, o eini tam, kad kvėpuotum.
Taigi logiškai pamąsčius iškyla klausimas – kam tada to reikia? Kam save kankinti?

Trumputė, bet tokia didinga finišo akimirka. Akimirka, kai Tu suvoki, jog iškentėjai, jog praėjai, galų gale, jog buvai stipresnis už kitus, iškritusius. Ir dar vienas momentas, dar viena GARBĖS akimirka – diplomų ir galbūt medalių įteikimas. Kai laikai rankose įrodymą, jog Tu čia buvai, jog nugalėjai SAVE… Patikėkite, tai dieviškas jausmas…

„RYŽTAS, VALIA, GARBĖ“ – medalyje lyg krauju iškalti žodžiai:
1. turi pasiryžti eiti,
2. apsiginkluoti geležine valia,
3. Garbė. Tau belieka ja pasimėgauti.
Visus etapus perėjau. Visais laipteliais užkopiau. Ir nė trupučio nesigailiu, nes kiekvienas prakaito lašas, skausmo akimirka buvo verta to.

Už jokius turtus, niekada gyvenime nenusipirksi išgyvenimų! Niekada negalėsi mėgautis, didžiuotis laurais, jei nebūsi jų iškovojęs!
Tik tada, kai įveiksi savo abejones, po kojomis pasiklosi gyvenimą. Gyvenimą, kuris teiks malonumą, kuris džiugins vien tuo, kad teka… Sveikinu ne tik tuos, kurie žengė link kraštinio finišo, bet ir tuos, o gal net labiausiai tuos, kurie ryžosi pamėginti ir sudalyvavo. Patikėkite, visi ten pabuvoję, užlipo vienu laipteliu aukščiau…
Noriu padėkoti žmogui, kurio balsas buvo didžiausias paskatinimas EITI, kuris palaikė viso žygio metu, nors pačiam buvo daug sunkiau. Ačiū, Dainiau, ne tik už žygį…„

Su pagarba Lina Žukauskaitė

P.s.

Jei pasiryžai tu, žmogau,
Išgirsk šiandieną maršo ritmą,
Pakelki galvą kuo aukščiau,
Didingus Radvilų kelius išvyski.

Ne kartą skausmas pasitiks,
Alsuos į veidą abejonės.
Bet nesustok! Nė negalvok!
„Ne man šita kelionė!“

Atšals tas ryžtas, šilumos tetrokši,
Tuomet skambės tai lyg malda:
„Mergyt, ir klupdamas kartosiu,
Myliu Tėvynę ir Tave!“

Didžiulės valios pastangom
Rytoj tu vėl startuosi.
Sulinkus keliams, mintyse
Visus šventuosius atkartosi.

Tačiau tikėk, išauš akimirka,
Kai nebejausi skausmo.
Tada išvysi širdimi
Garbė verta kiekvieno žingsnio…