10-as jubiliejinis 2-jų dienų pėsčiųjų žygis "Radvilų keliais"

Jurgita Činkienė, žurnalas “Extra”, 2007 rugpjūčio mėn.

„Šaltas vanduo – labai skanus, o siaura dviaukštė kareiviška lova geresnė už prabangiausio viešbučio apartamentus“, – tokią trumpąją žinutę praėjusio pirmadienio vakarą nusiunčiau vienam bičiuliui.
Jonavos rajone, Rukloje įsikūręs Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas praėjusią savaitę tapo jau septintojo pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ baze. Beveik 600 dalyvių, pasirinkę vieną iš penkių trasų, keturias dienas atstumą privalėjo įveikti pėsčiomis.
12, 22, 32, 42 kilometrų trasos arba ekstremali 200 km trasa – tokie atstumai buvo pasiūlyti žygeiviams.
Jau kelis metus iš eilės tenka klausytis susižavėjusių žygio dalyvių pasakojimų, tad šį kartą savo kailiu nusprendžiau išbandyti, ką patiria žygeiviai, keturias dienas mindami nemažą kilometrų skaičių ir gyvendami kareivinėse.
Į Ruklos mokomąji pulką kartu su drauge atvykome sekmadienį. Kariai mums davė komplektą patalynės, rankšluosčių, o kambaryje įsikūrėme su dar šešiomis merginomis.
Apžiūrime patalpas – netoliese – ginklų saugykla, dušai, prausyklos. Pro langus matosi pušynas, o kitoje pusėje – rikiuotės aikštė. Keturias naktis ši vieta bus mūsų namai. „Ekstros“ skaitytojams – ištraukos iš žygio dienoraščio.

***

Pirmadienis. Pirmoji žygio diena. Nuotaika – puiki. Atrodo, ir diena bus saulėta – mat šilta jau nuo pat ryto. Mudvi pasirinkome vidutinę 32 kilometrų trasą. Keturias dienas privalėsime įveikti po 32 kilometrus.
Pirmadienį kėlėmės 6 valandą ryto. Rytinis dušas, o po to žygiavome į kareivišką valgyklą. Vos įžengusios abi su drauge sustojome ir išsižiojome iš nuostabos – iš pat ryto virėjos kariškiams ir žygio dalyviams pilstė alų. Negaliu patikėti savo akimis.
Tik priėjusi arčiau suvokiau, kad tai – visai ne alus. Litrinėse stiklinėse, panašiose į bokalus alui, yra arbata.
Kareiviškas maistas pasirodė visai ne toks, kokio tikėjausi. Virti kiaušiniai, blynai, sumuštinis, šokoladas ir jogurtas. Pasiimame vos trečdalį porcijos, mat tiek maisto ir prie geriausių norų įveikti negalėtume.
Po pusryčių ruošiamės žygiui – startas pusė devynių ryto. Pro mokomojo pulko vartus išeiname besišnekučiuodamos ir pasukame vaizdingais Ruklos miškais. Kilometrai tirpo tarsi savaime. Nė viename poste nesustojame pailsėti, mat nuovargio nesijaučia. Tik paskutiniuosius 10 kilometrų žengiame jau lėtesniu žingsniu. Pagaliau finišas.
„Įdomu, kas bus rytoj?“ – susimąsčiau gulėdama savo kareiviškoje lovoje.

***

Antroji diena. Kojos sunkios, tačiau tai nieko baisaus. Stovime lauke, ruošiamės išeiti į trasą ir stebime rytinę kareivišką rikiuotę.
Startas. Šį kartą trasa driekiasi jau į kitą Ruklos pusę. Maždaug 7 kilometrus ėjome asfaltu, o paskui prasidėjo smėlynai.
Pajutau, kaip spigina karštis. Nemaniau, kad bus sunku žingsniuoti beveik nuo pat pradžių. Iš kuprinės išsitraukiu vandenį, tačiau jis šiltas kaip arbata. Pradėjau keiksnoti orą. Su bendrakeleive kalbėtis nėra jėgų. Galvoje vienintelė mintis – kaip pasiekti postą ir ten pailsėti.
Baigėsi smėlynai, išėjome į žvyrkelį. Tiesiai virš galvų – vidurdienio saulė. Džiūsta burna, o vienu metu akyse ima tvenktis ašaros. Kodėl aš čia, o ne pajūryje ar prie ežero? Kodėl taip karšta? Ir dar daug panašių „kodėl“. Noriu gerti – už stiklinę šalto vandens dabar padaryčiau bet ką. Draugės veidas – išmuštas raudonio.
Pagaliau išvydome poilsio vietą. Be žodžių abi griuvome ant žemės. Jei gyvenime yra palaima, tai ji mus aplankė būtent dabar. Liko maždaug pusė kelio. Žliaugia prakaitas. Pradėjo mausti vieną koją. Pailsime maždaug 10 minučių. Jaučiu, kai jei nepakilsiu dabar, tai po to mane greičiausiai teks išvežti.
Kariai pasakojo, kad sunkiausia yra antroji diena. „Jei atstumą įveiksite antrą dieną, tai įveiksite ir kitas dvi“, – kalbėjo kariškiai.
Su ta mintimi kylame ir einame toliau. Likusį kelią žygiavome beveik tylomis ir be poilsio – eiti yra lengviau, nei sustojus pakilti. Regis, pirmą kartą gyvenime patekau į situaciją, kai galvoje nėra jokių pašalinių minčių – ten tarsi išvalyta.
Kai iki finišo lieka vos keli kilometrai, imu skaičiuoti žingsnius.
„Jaučiu, kad rytoj nebeeisiu. Jei dar ir buvo jėgų, tai jos baigėsi šiandien“, – sunkiai ištaria draugė.
Panašiai pasijutau ir aš. Dušas, vakarienė ir miegas – toks mūsų vakaro režimas. Nors kiekvieną žygio vakarą Ruklos mokyklos stadione vyksta koncertai, tačiau mums geriausias koncertas šį kartą yra ramybė ir poilsis.

***

Trečioji diena. Sapnavau, kad pramiegojau startą, draugė išėjo viena, ir pabudusi vos neiškritau iš lovos. Tačiau atmerkusi akis išvydau nukarusią antrame lovos aukšte miegančios bičiulės koją.Vadinasi, viskas gerai.
Pasirodo, dar anksti – laikrodis rodo penktą valandą ryto. Tačiau užmigti nebeišeina. Prasivarčiau lovoje, o šeštą ryto užkaičiau arbatą.
Arbata, kava, medus, drabužiai ir higienos priemonės – tokius daiktus buvome pasiėmusios. Laimei, užteko proto įsimesti dar ir virdulį, tad vėliau juo naudojosi ne tik mūsų kambaryje gyvenančios merginos, tačiau ir kaimynai.
Žalioji arbata mus gelbėjo visą laiką – ją ir vandenį gėrėme neribotais kiekiais, o valgėme labai nedaug. Mat nieko sunkaus ir karšto nesinorėjo, o Ruklos parduotuvėje daržovių ir vaisių pasirinkimas – labai ribotas. Pavyzdžiui, vakar nusipirkome du pomidorus ir vieną citriną. Mat iš vaisių ar daržovių daugiau nieko padoriai atrodančio nebuvo.
Išgėrusios arbatą pasukome pusryčiauti. Kalbų, jog važiuosime namo, neliko – pasiryžome eiti ir trečią dieną. Išėjome į lauką, sutikome kitus žygio dalyvius. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną daugėja šlubuojančiųjų. Pirminės energijos – mažai.
„Ryžtas. Valia. Garbė“ – tai žodžiai, kuriais palydimas „Radvilų žygis“.
„Ryžto nėra. Valios – tik likučiai. Laikomės dėl garbės“, – tokią trumpąją žinutę jau išėjusi į trasa nusiunčiu bičiuliui. Sulaukusi atsakymo vos nepaspringau iš juoko.
„Turint amžių, reikia turėti ir proto“, – tokia SMS atskriejo į mano telefoną. Suprask – niekas į žygį per prievartą nevarė. Žinutė pakelė nuotaiką.
Trečioji diena buvo savotiškas lūžis. Daugiau nei pusę trasos įveikėme vienu atsikvėpimu. Nuovargio beveik nejutome. Gerokai sunkesnė buvo antroji kelio pusė – lauke karšta, o mums eiti pavėsyje beveik neteko. Tačiau finišą pasiekėme.
Vakare nusprendėme nuvažiuoti namo ir susitvarstyti kojas. Draugei maudė kelią, abiems ant padų – nuospaudos. Nakvoti grįžome atgal į kareivines. Sako, naktį buvo audra. Tačiau nieko negirdėjome.

***

Ketvirtoji diena. Šviesa tunelio gale. Manau, paskutinius 32 kilometrus įveiksiu tuo atveju, jei pavyks atsikelti iš lovos ir žengti pirmuosius žingsnius. Kojos tarsi švininės ir kažkodėl visai nesilanksto. Turėtų padėti dušas, tad visai rimtai imu mastyti, kad iki prausyklos galėčiau nuropoti keturiomis, o paskui jau – kaip nors.
Tačiau šios idėjos atsisakau, mat įsivaizduoju koridoriuje bevaikštinėjančių karių reakciją. Šiaip ne taip nuklibikščiuoju iki dušo ir ilgai stovėjau po tekančiu vandeniu. Dabar labiausiai už viską norėčiau namo. Bet paskutinę dieną nutraukti žygį būtų apmaudu.
Apie maistą nenoriu net pagalvoti. Draugė kone per prievartą įbruko kelis šaukštus varškės: „Nejuokauk, bent šiek tiek užvalgyti reikia“.
Užkandusios išeiname įveikti paskutinių savo kilometrų. Prisiminiau, kad pamiršau išsivalyti dantis ir susišukuoti. Bičiulė šyptelėjo: „Žinai, šiandien pasiekėme stadiją, kai išvaizda visai neberūpi. Aš net į veidrodį nepažiūrėjau, ir man tas pats, kaip atrodau. Noriu viską greičiau baigti ir grįžti namo“.
Nors kariai tikino, kad ketvirtoji diena bus lengva, tačiau man ji pasirodė kone sunkiausia. Kažkur išgaravo humoro jausmas. Vos pradėjus eiti su siaubu supratau, kad savo jėgas pervertinau ir reikėjo rinktis trumpesnę trasą.
„Nenueisiu“, – ištariau draugei. Ši pažvelgė ir nieko nepasakė. Visą kelią zyziau, kaip sunku, ir iš rankų beveik nepaleidau mūsų maršruto žemėlapio – skaičiavau kilometrus ir poilsio postus. Mano zirzimas nusibodo ir bendražygei, tad paliepė tylėti. Užsičiaupiau.
Tada griebiau telefoną, ir nutariau paskambinti kitai draugei, gal papasakos kokį anekdotą ir šiaip paplepėsime. Velnias. Nėra ryšio. Kodėl kariai sudarė tokius maršrutus, kur net telefonu pasinaudoti nėra galimybės? Pykstu ant viso pasaulio, bet labiausiai – ant savęs. Iki finišo – dar apie 20 kilometrų. Kitaip tariant – dar keturios valandos nuobodaus ėjimo. Aš tiek neištversiu.
Iš kelioninės kuprinės išsitraukiu butelį vandens ir susiverčiu ant galvos. Tampa šiek tiek vėsiau. Tačiau gerti dabar nebeturėsiu ko.
Einame tylomis. Kilometrai mažėja labai lėtai. Akyse mirgėjo, sekino karštis, kankino troškulys. Pasiekėme trečiąjį poilsio postą. Nuo jo iki galutinio finišo – maždaug 6 kilometrai. Kojų skausmas jau nebevargina – prie jo tiesiog įpratome. Tačiau nors oro temperatūra – virš 30 laipsnių, ir kūnu žliaugė prakaitas, ėmė krėsti šaltis ir drebulys. Guodžiamės tuo, kad liko visai nedaug ir finišą tikrai pasieksime. „Nors ir keturiomis“, – nutarėme abi.
Išgeriame nuskausminamųjų vaistų, o poste budinti medikė patarė, kaip susiveržti kojos kelią, kad mažiau skaudėtų.
Paskutinieji kilometrai sunkūs, tačiau jausmas – saldus. Keliasdešimt minučių, ir pasiekiame finišo liniją. Skambėjo muzika, mums ant galvų liejo šampaną, kažkas spaudė rankas, kažkas įteikė diplomą, dar kažkas – pabučiavo. Viskas. Baigta. Per keturias dienas nuėjome 128 kilometrus.
Po pirmųjų atokvėpio minučių apėmė keistas jausmas. Suprantau, kad aš dar nenoriu namo. Nenoriu iš gyvenimo miške ir kareivinėse grįžti į kasdienybę – su kompiuteriu, televizoriumi ir panašiais dalykais.
Tik trasą įveikusi pati supratau, kodėl daugelis žygeivių į „Radvilų kelius“ eina dar ir dar kartą, o atsisveikindami sako ne „sudie“ , o „iki“. Kitais metais labai norėčiau įveikti didesnį atstumą.
Grįžusi namo pirmiausia užsiropščiu ant svarstyklių. Per keturias dienas netekau beveik 4 kilogramų

Tarptautinė Žygeivių Asociacija yra nepolitinė, pelno nesiekianti organizacija, kurios tikslas:

-  skatinti žygiavimą kaip visavertį ir sveiką poilsį;
-  puoselėti tarptautinį supratimą ir gerą valią, skatinant dalyvauti žygiavimo renginiuose kitose šalyse ir apdovanojant pagal numatytą programą.

Tai yra atliekama, organizuojant tarptautines daugiadienes nekonkurencinio pobūdžio žygiavimo varžybas kiekvienoje iš šalių narių, priklausančių šiai lygai.

Dabartiniu metu yra 22 šalys narės, paskutinės varžybos vyko Prancūzijoje 2004 m. Pagal dabar galiojančias taisykles kiekviena šalis narė turi teisę surengti vieną žygį per metus savo teritorijoje, tačiau ateityje numatoma, kad Europai nepriklausančios šalys narės galės surengti du žygius, jeigu tarp abiejų maršrutų bus ne mažiau kaip 1000 km ir kiekviena teritorija topografiškai skirsis viena nuo kitos.

Kviečiame jus dalyvauti šiuose žygiuose, pajausti geros valios atmosferą ir draugiškumą, kuris vyrauja tarp tarptautinių ir vietinių dalyvių. Pasinaudokite Žygių Lygos pasaulinio masto žygių programa tam, kad:

-  pamatytumėte įvairias šalis;
-  susipažintumėte su naujomis kultūromis;
-  surastumėte naujų draugų;
-  atnaujintumėte ryšius su žygeiviais, kuriuos buvote sutikę anksčiau.

Žygių himnas:

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Žygiavimas yra:

-  paprasčiausias ir pagrindinis žmogaus atliekamas pratimas;
-  sporto šaka, kurią gali kultivuoti bet kuris galintis žygiuoti asmuo;
-  sporto šaka, tinkama žmogaus kūnui ir protui lavinti;
-  sporto šaka, kuri suartina žmones tiek tautiniu, tiek ir tarptautiniu lygiu, tokiu būdu skatindama tarpusavio supratimą;
-  sportas, kuris leidžia žmonėms pamatyti gamtos harmoniją ir suprasti, kad natūralūs jos ištekliai yra riboti ir aplinka turėtų būti saugoma.

Taigi mes pareiškiame:

-  Žygiavimas turėtų būti skatinamas kaip įprastinė sporto šaka;
-  Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ne tik individualiam ar vietinės reikšmės žygiavimui, bet ir valstybiniu bei tarptautiniu lygiu;
-  Šiuolaikinis gyvenimo būdas tampa vis labiau priklausomas nuo modernios civilizacijos, todėl žygiavimas turėtų būti skatinamas kaip viena iš svarbiausių sveikos gyvensenos formų.

Daugiau informacijos: IMLwalking.org

Idėja surengti nekonkurencinio pobūdžio varžybas kilo Nijmegen Vierdaagse. Be jokios abejonės, tai yra seniausias ir didžiausio masto įvykis pasaulyje, suorganizuotas 1909 metais.

Atsižvelgiant į tai, kad varžybos vyko sėkmingai ir jose dalyvaudavo vis daugiau ir daugiau žmonių iš užsienio šalių, Olandijos organizacija KNBLO 1950 metais pradėjo organizuoti panašaus tipo žygius kitose Europos šalyse.
1977 metais Japonijos Žygių Lyga surengė trijų dienų Japonijos Žygį. Tai buvo pirmasis keletą dienų trunkantis žygis, organizuotas Japonijoje. Tai buvo labai svarbus laimėjimas, kuris reiškė, kad ateityje organizuojami tokie nekonkurenciniai žygiai nebeapsiribos vien tik Europos šalimis.

1986 metai aštuonios steigiamosios nacionalinės narių organizacijos susitiko Olandijoje, kad aptartų galimybę suformuoti tam tikros struktūros tarptautinę žygeivių lygą. Tuo metu šalims atstovavo Japonija, Nyderlandai, Belgija, Šveicarija, Liuksemburgas, Austrija, Danija ir Airija. Šio susitikimo metu buvo nutarta suformuoti minėto pobūdžio lygą.

Tokiu būdu Tarptautinė Žygių Lyga buvo patvirtina kaip oficiali organizacija 1987 metais Tokijuje, Japonijoje.
Nuo to laiko narių skaičius šioje lygoje nuolat augo, kol pasiekė skaičių 22, 2004 metais priėmus Prancūziją.

Šalys narės:

Airija	Australija	Austrija	Belgija	Čekija	Danija
Didžioji Britanija	Italija	Izraelis	Japonija	JAV	Kanada
Pietų Korėja	Liuksemburgas	Naujoji Zelandija	Nyderlandai	Norvegija	Prancūzija
Suomija	Šveicarija	Taivanis	Vokietija

Kaip tapti žygių lygos nariu:

Yra du etapai, norint tapti lygos nariu. Pirmame etape šalis gali būti priimta kaip Žygio kandidatė, antrame etape ji priimama jau kaip Žygio narė.

Kandidatų vertinimas reiškia tai, kad lygos atstovai turi įvertinti šalies žygio vietovę ir jos tinkamumą žygiavimui. Po to kiekvienas komisijos narys rašo pranešimą lygos vadovybei ir balsuoja dėl galimo kandidato priėmimo į narius kito susitikimo metu.

Prieš pateikiant paraišką dėl priėmimo į kandidatus, šalies žygio organizavimo procedūros turi atitikti šiuos reikalavimus:

-  žygis privalo būti nekonkurencinio tipo, trunkantis dvi ir daugiau dienų;
-  trasos ilgis turi būti ne mažiau kaip 20 km kiekvienai žygio dienai;
-  žygiavimas kiekvieną dieną turi prasidėti iš to paties punkto;
-  prieš pateikdama prašymą dėl priėmimo, šalis jau turi būti rengusi tokio tipo žygius bent trejus metus;
-  žygis turi būti gerai organizuotas, finansiškai patikimas ir įstatymiškai teisėtas;
-  turi būti pateikti įrodymai dėl vietinės paramos iš visuomenės ir privataus sektoriaus pusės (įskaitant pakankamą vietinių žygeivių dalyvavimą).

Jeigu šie kriterijai atitinka, žygio organizatoriai gali rašyti prašymą generaliniam sekretoriui dėl priėmimo į kandidatus. Smulkesnės detalės dėl narystės ir mokėjimo reikalavimų pateikiamos vėliau.

ŽYGIO MEDALIAI:

“Bronzinis” kryžius 1-4 žygiai (Medalio kaina – 40 lt) (Medalio komplekto kaina – 105 lt) “Sidabrinis” kryžius 5-9 žygiai (Medalio komplekto kaina – 115 lt) “Auksinis” kryžius 10-14 žygių (Medalio komplekto kaina – 115 lt) “eXtreme” kryžius (Medalio komplekto kaina – 110 lt) Logisto medalis (aversas) (Medalio kaina – 20 lt) Logisto medalis (reversas) (Medalio kaina – 20 lt)

ŽYGIO ŽENKLELIAI IR MEDALIŲ MINIATŪROS:

2 – 4 metai (Kaina – 7 lt) 6 – 9 metai (Kaina – 7 lt) 11 – 14 metai 16 – 19 metai 21 – 24 metai 26 – 29 metai 31 – 34 metai 36 – 39 metai 41 – 44 metai “Bronzinio” kryžiaus miniatiūra (Kaina – 25 lt) “Sidabrinio” kryžiaus miniatiūra “Auksinio” kryžiaus miniatiūra

ŽYGIO DIPLOMAI:

Diplomai įteikaimi visiems žygio dalyviams pilnai įveikusiems pasirinktą atstumą bent vieną dieną!

ŽYGIO APDOVANOJIMŲ STATUTAS:

LIETUVOS KARIUOMENĖS SISTEMOS LYGMENS MEDALIŲ UŽ ŽYGĮ ” RADVILŲ KELIAIS ” STATUTAS (projektas) 1.       Lietuvos kariuomenės sistemos medaliai už žygį “Radvilų keliais” (toliau medaliai) yra Lietuvos kariuomenės sistemos lygmens apdovanojimai, kuriais apdovanojama už sėkmingai įvykdytą keturių dienų žygį. 2.       Medaliais apdovanojami: tikrosios karo tarnybos kariai, aktyviojo ir individualiojo rezervo, dimisijos kariai ir civiliai tarnautojai, kitų struktūrų kariai bei tarnautojai, užsienio valstybių kariai, civiliai nuo 12 metų Lietuvos Respublikos ir užsienio piliečiai. 3.       Žygio medalių sistema: -    individualus medalis (bronzos, sidabro, aukso); -    “Extreme” individualus medalis; -    dviratininko medalis; -    grupės medalis (suvenyras). 4.       Individualus medalis (bronzos) suteikiamas po pirmo sėkmingai įvykdyto 4×30; 4×40; 4×50 km. žygio: -    įveikus pagal amžių ir lytį nustatytą keturių dienų žygio atstumą; -    nepažeidus žygio taisyklių reikalavimų; -    sumokėjus medalio gamybos kainą. 5.    Pakartotinai (po kiekvieno sėkmingai įvykdyto žygio) dalyvio apdovanojimas žymimas žygio ženkleliu, kurio viduryje yra arabiškas skaičius, žymintis praeitų žygių skaičių. Žygio medalis keisis kas 5 metai: -    po 5 žygio – sidabrinis, -    po 10 žygio – auksinis. Ženklelio averso spalva keisis kas 15 metų: -    2 – 15 metai – raudona, -    16 – 30 metai – mėlyna, -    31 ir daugiau metų – juoda, o kraštai kas 5 metai, kaip ir medalio. Žygio ženklelis segamas medalio juostelės viduryje. 6. “Extreme ” individualus medalis suteikiamas po pirmo sėkmingai įvykdyto 2×100 žygio. Teikiamas tik vieną sykį. 7.        Dviratininko medalis yra įsigyjamas kaip atminimo suvenyras, sėkmingai įvykdžius žygį dviračiu. Teikiamas tik vieną sykį. Jis prie karinės uniformos nesegamas. 8.       Grupės medalis (suvenyras) yra įsigyjamas kaip atminimo suvenyras, jį gali įsigyti kiekvienas žygio dalyvis, žygio rėmėjas ir t.t. 9.       Individualų ir ” Extreme ” individualų medalį bei diplomą iškilmingoje aplinkoje įteikia Lietuvos kariuomenės vadas ar jo įgalioti asmenys pasibaigus keturių dienų žygiui. 10.     Profesinės karo tarnybos, aktyviojo ir individualiojo rezervo, dimisijos kariai, turintys teisę nešioti karinę uniformą, medalius nešioja tik prie išeiginės uniformos, o prie kasdieninės ir vakarinės uniformos – jų simbolius. Privalomosios tarnybos kariai, savanoriai, šauliai – prie lauko uniformos. Medaliai prie išeiginės uniformos segami kairėje pusėje taip, kad medalių apačia būtų 3 mm virš kišenės antkišenio sagos ties jos viduriu, apdovanojimų vyresniškumo tvarka. Prie lauko uniformos taip pat, tik medalių apačia turi būti 3 mm virš kišenės antkišenio. Prie kasdieninės uniformos segama juostelė lygiagrečiai su kairės kišenės antkišeniu, ties atskaitos linijos viduriu, 3 mm virš antkišenio. Medalių miniatiūra nešiojama prie vakarinės uniformos kairėje krūtinės pusėje švarko atlape, kad kaspino ar plokštelės viršus pažasties aukštyje sudarytų horizontalią liniją. Aktyviojo ir individualiojo rezervo, dimisijos kariai bei civiliai dėvėdami civilinę aprangą medalius sega kairiajame švarko atlape, maždaug toje vietoje kaip ir prie karinės išeiginės uniformos, o medalių miniatiūra gali būti nešiojama prie frako ar smokingo per valstybines šventes ar KAM įsakymu nustatytuose renginiuose. Ji segama taip pat kaip ir prie karių vakarinės uniformos.

“Tikras gyvenimo džiaugsmas būna tada, kai sieki tikslo, kurį laikai didingu; būti gamtos jėga, o ne karščiuojančiu egoistišku mažu grumsteliu, amžinai dejuojančiu ir verkšlenančiu, kad pasaulis nepasiaukoja padaryti laimingu.
Aš noriu, kad mirdamas būčiau visiškai sunaudotas, nes kuo daugiau dirbu, tuo esu gyvesnis. Džiaugiuosi gyvenimu dėl jo paties. Gyvenimas man – tai dovana, tai ne nudegęs žvakigalis, o žėrintis fakelas, kurį aš nutveriu akimirksniui, ir noriu, kad jis suliepsnotų visu ryškumu, kai perduosiu jį ateities kartoms.”

Pratarmė:

Garbė priklauso žmogui, kuris yra veiksmo centre… kuris stengiasi iš visų jėgų ir aukojasi vardan užsibrėžto tikslo, kuriam didžiausias nusivylimas būna tuomet, kai nepavyksta jo pasiekti, nepaisant visų pastangų ir ryžto. Jo vieta niekada nebus šalia šaltų ir baikščių sielų, kurios nežino nei pergalės džiaugsmo, nei pralaimėjimo kartėlio.

Išugdyta ištvermė visų pirma yra menas nepalūžti, išlikti, kad ir į kokią sudėtingą gyvenimo situaciją patektum. Psichologinis pasirengimas yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir fizinė ištvermė bei žinios. Jūs privalote žinoti, kaip pasirūpinti savo sveikata ir kaip, susirgus ar susižeidus, gydyti save, o prireikus ir kitam padėti. Jūs taip pat privalote sugebėti išlaikyti stabilią moralinę būseną ne tik savo, bet ir tų, kurie yra kartu su jumis.

Ištvermės ugdymas – tai tam tikra piramidė, kurios pagrindas – ryžtas, atkaklumas ir valios jėga. Kita piramidės dalis yra žinios. Jos ugdo pasitikėjimą savimi ir išsklaido baimę. Dar aukščiau – treniruotės ir įgūdžių įsisavinimas bei tinkamas jų išlaikymas. Piramidės viršuje – savęs pasitikrinimas – ar jau esi pakankamai fiziškai ir psichologiškai pasirengęs. Sujungęs visą tai su žiniomis, Jūs būsite pasiruošęs bet kuriam kilniam tikslui.

Žygio metu kiekvienas iš Jūsų jausite fizinę ir psichologinę įtampą. Gali prireikti kiekvienam iš Jūsų nugalėti keletą, o gal ir visus žemiau išvardintus streso faktorius (požymius):

·    baimę ir nerimą;
·    skausmą ir susižeidimą;
·    šaltį ar karštį;
·    troškulį, alkį ir nuovargį;
·    miego stoką;
·    nuobodulį, monotoniją.

Ar susidorosi?

Pasitikėjimas savimi yra gero fizinio pasiruošimo bei tvirtų žinių rezultatas. Visa tai būtina įgyti anksčiau, nei susidursi su šiuo išbandymu. Pasitikėjimas padės Jums įveikti psichologinį stresą. Geras fizinis pasiruošimas bus puiki bazė susitvarkyti su nuovargiu ir miego trūkumu. Kuo geresnė Jūsų fizinė būklė, tuo daugiau turite galimybių atlikti žygį.

Skausmas – tai organizmo perspėjimas apie pažeistą kūno dalį ir kartu draudimas naudotis ja toliau. Labai svarbu kuo greičiau pradėti gydyti bet kokį sužeidimą, turint omenyje, kad skausmas gali būti įveikiamas ir kontroliuojamas, kol Jūs kreipsitės į medikus, kad būtų išvengta didesnio skausmo.

Nebus jokios naudos, jeigu iš karto nuleisite rankas. Tik konstruktyviais ir tiksliais veiksmais galite sau padėti. Jeigu žmonės yra ryžtingai nusiteikę, jie gali nugalėti save, išlikti, išgyventi, rodos, neįmanomose situacijose.

Maitinimasis:

Ilgo žygio metu netenkama daug energijos, todėl:

-  Nepamirškite pavalgyti pusryčius prieš 1,5 val. iki žygio ir pasiimti maisto. Duona, vaisiai, pieno produktai padeda atgauti jėgas. Į vakarienės maistą dėkite daugiau druskos.
-  Venkite naudoti pavojingų sveikatai maisto produktų: ne visiškai išvirtų ar žalių kiaušinių, nepasterizuotų produktų, neplautų daržovių ir vaisių, žalių ar nepakankamai paruoštų mėsos produktų. Nenaudokite neaiškios kilmės maisto produktų.
-  Nepakankamai paruošti maisto produktai gali sukelti žarnyno ligas.
-  Gerkite prieš žygį daug skysčių (vandens, arbatos ir t.t.). Žygio metu gerdami reguliariai, nejausite troškulio (gerkite vandenį mažais gurkšniais ir po truputį, nes didelis kiekis gali sukelti vėmimą). Gerkite gėrimus, turinčius druskos, bet nevartokite druskos tablečių. Žygio metu negerkite alkoholinių gėrimų bei gėrimų su angliarūgšte. Po žygio galima atsigerti alaus.

Dėmesio: jei Jūsų šlapimas tamsios spalvos, vadinasi, geriate per mažai vandens.

Viršutiniai drabužiai.

Apranga turi būti pakankamai laisva, kad nevaržytų judesių. Patartina vilkėti medvilninius arba vilnonius drabužius, gerai sugeriančius prakaitą. Vilkėkite tik švariais drabužiais. Švarūs drabužiai gerai praleidžia orą ir apsaugo nuo perkaitimo ar peršalimo.

Kai lyja: apranga turi būti neperlyjama, neperpučiama ir kartu turi vėdintis. Patartina lengva striukė. Jeigu yra nedidelis vėjas, galbūt vertėtų turėti skėtį (ypač žmonėms, nešiojantiems akinius). Stenkitės viršutinę kūno dalį išlaikyti sausą! Nedėvėkite sunkių drabužių.

Kai šiltas oras: turėkite kepuraitę. Stenkitės apsaugoti viršutinę kūno dalį ir kaklą nuo pernelyg didelio įdegimo.

Kūno priežiūra:

- Ypač jautri yra kojų oda. Prieš žygį pasirūpinkite savo pėdomis. Pašalinkite nuo jų surambėjusią odą.
-  Nusikirpkite nagus tiesiai.
-  Jeigu kenčiate dėl pernelyg plonos pėdų odos, ją reikia ištrinti glicerinu ar kamparo spiritu ir kiekvieną vakarą mirkyti pėdas šaltame vandenyje.
-  Tepkite vazelinu labiausiai drabužių pritrinamas kūno vietas (pažastis, kirkšnis ir pan.). Taip pat ištrinkite pėdas milteliais, skirtais pėdų priežiūrai.
-  Naudokite apsauginį kremą nuo saulės.
-  Neikite į žygį karščiuodami.
-  Nepradėkite žygio sparčiu tempu. Leiskite raumenims apšilti.
-  Eidami dėkite pėdas taisyklingai (nekrypuokite). Batų priekis turi būti nukreiptas judėjimo kryptimi.
-  Žingsniai neturi būti per dideli ar per maži. Eikite atsipalaidavę. Visas kūnas, netgi rankos, neturi būti įsitempę.
-  Stenkitės dažnai nesustoti – ėjimas be pertraukų efektyvesnis už greitą ėjimą.
-  Nerekomenduojamas stimuliatorių ar skausmą malšinančių vaistų vartojimas žygio metu.
-  Pritrynę pūslę, nedelsdami kreipkitės į medikus. Jei nėra netoliese medikų, galite patys ją užklijuoti taip, kad pleistras nebūtų susiglamžęs. Jei pūslė didelė ir trukdo ėjimui, galite sterilia adata, gerai dezinfekavę odą, ją pradurti taip, kad būtų ne mažiau kaip dvi pradūrimo angos. Išspauskite visą skystį iš pūslės, naudodamiesi minkšta marle, patepkite jodu, po to uždėkite sterilų pleistrą. Būkite labai atsargūs, leisdami daryti masažą ar gydyti žaizdas ne specialistams. Jokiu būdu nekarpykite pūslių.
-  Jei koją sutraukė mėšlungis ar turite kitų problemų dėl raumenų, kreipkitės į medikus. Poilsio pertraukėlių metu patartina masažuoti kojas ir kuo daugiau jas atpalaiduoti (palaikykite jas pakėlę). Mėšlungis, sutraukęs blauzdos raumenį, gali būti sustabdomas, viršutinę pėdos dalį viena ranka spaudžiant blauzdikaulio pusėn, o kita ranka švelniai trinant sutrauktą raumenį.
-  Niekada negulėkite ant žemės, net ir esant šiltam orui – nukritus kūno temperatūrai, galimos raumenų problemos.
-  Nesimaudykite atviruose vandens telkiniuose.
-  Po kiekvienos žygio dienos iš karto nusimaudykite švariame vandenyje ir pasikeiskite drabužius.

Kai oro temperatūra labai aukšta:

Perkaitimas gali sukelti saulės bei šilumos smūgius ir šiluminį išsekimą.
Saulės smūgį sukelia saulės spinduliai, tiesiogiai veikdami žmogaus organizmą.
Šilumos smūgį žmonės gauna, kai oras tvankus ir karštas.
Šiluminis išsekimas susijęs su pastoviu organizmo vandens ir elektrolitų netekimu, kai gausiai prakaituojama. Požymiai:

-  skauda, svaigsta galva, spengia ausyse, mirga akyse;
-  silpna, pykina, troškina, vystosi nuovargis;
-  padažnėja pulsas, kūno temperatūra pakyla iki 39° – 40°C;
-  kvėpavimas pasidaro paviršutinis ir vėliau gali prasidėti traukuliai, vėmimas, netenkama sąmonės.

Perkaitimo profilaktika:

Pridenkite galvą nuo tiesioginių sulės spindulių, turėkite kepuraitę. Stenkitės apsaugoti viršutinę kūno dalį ir kaklą nuo pernelyg didelio įdegimo.
Kai karšta (21°C ir daugiau), prieš išeidami į dienos žygį, pasirūpinkite didesniu geriamo vandens kiekiu.
Gerkite pakankamai vandens – rekomenduojama į geriamą vandenį įpilti Regidrono miltelių arba tiesiog truputėlį druskos, jie atstatys prarastus elektrolitus. Įspauskite į vandenį citrinos. Nesaldinkite vandens saldikliais.
Dažniau ilsėkitės.
Perkaisti galima ir vėsiu oru, jei dėvėsite drabužius, kurie nepraleidžia oro. Dėvėkite natūralaus pluošto drabužius.

Pirmoji medicinos pagalba perkaitimo atveju:

-  perkelkite nukentėjusįjį į pavėsį ar gerai vėdinamą aplinką.
-  guldykite taip, kad kojos būtų kiek aukščiau už galvą.
-  atsagstykite drabužius.
-  dėkite šalto vandens kompresus ant galvos, veido, kaklo, krūtinės, pažastų srityje.
-  jei nukentėjusysis sąmoningas, duokite gerti vėsių gėrimų.
-  skubiai kreipkitės į medikus.

Griaudint ir žaibuojant:

-  raskite šalia kelio pastogę (patartina žemesnėje vietoje nei pati vietovė, pvz., griovose).
-  nestovėkite po medžiais ar apšvietimo stulpais.
-  jei nėra tinkamos vietos, atsitūpkite.
-  ieškokite prieglobsčio pastatuose ar privačiuose ūkiuose.

Turėdami bet kokių sveikatos sutrikimų, kreipkitės į medikus!

Pasiruošimas žygiui:

-  pasitikrinkite sveikatą prieš prasidedant treniruotėms.
-  sudarykite treniruočių programą. Tai suteiks jums daugiau pasitikėjimo sėkmingai dalyvauti keturių dienų žygyje.
-  patartina treniruotis įvairiomis oro sąlygomis visais metų laikais.
-  reguliariai tikrinkitės sveikatą bei konsultuokitės su gydytojais.
Stenkitės per treniruotes iš viso nueiti 400 ir daugiau km, įskaitant bent du dviejų dienų žygius. Treniruotes rekomenduojama užbaigti likus 2 savaitėms iki 4 dienų žygio. Per šias 2 savaites tiesiog lengvai pasivaikščiokite, naudokite vitaminus ir gerai maitinkitės.

Rekomenduojamas treniruočių grafikas:

Jeigu Jūs pradėsite treniruotis ne vasario mėnesį, o vėliau, stenkitės iš viso nueiti 400 km, įskaitant bent du dviejų dienų žygius.

Patarimai, kaip elgtis per treniruotes:

-  eidami keliu, stenkitės keisti kelio puses (ypač tai patartina keliuose, kur kelkraščiai įdubę arba iškilę).
-  eidami dėkite pėdas taisyklingai (nekrypuokite). Batų priekis turi būti nukreiptas judėjimo kryptimi.
-  žingsniai neturi būti per dideli ar per maži. Eikite atsipalaidavę. Visas kūnas, netgi rankos, neturi būti įsitempę.
-  trumpas distancijas įveikite greitesniu tempu.
-  stenkitės dažnai nesustoti – ėjimas be pertraukų efektyvesnis už greitą ėjimą.
-  prieš žygį patepkite vazelinu labiausiai pritrinamas kūno vietas. Taip pat ištrinkite pėdas milteliais, skirtais pėdų priežiūrai.
-  po žygio galite pavažinėti dviračiu, kad atsipalaiduotų raumenys. Po to nueikite į dušą.

Ką patartina neštis žygyje su savimi:

- mažą kuprinę, kurioje tilptų gėrimai, valgis, kiti reikalingi daiktai;
-  priemonės pūslėms gydyti;
-  pleistras žaizdoms;
-  elastinis tvarstis;
-  vazelinas ir kremas nuo saulės;
-  kremai, kuriuos naudojate savo kūno priežiūrai;
-  tualetinis popierius;
-  kiti, jūsų manymu, būtini daiktai.

1-OJO HUSARŲ PULKO ISTORIJA

1918 m. Lietuvos Taryba paskelbė Vasario 16-os dienos – Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Tačiau realią nepriklausomybę galėjo užtikrinti tik savos kariuomenės sukūrimas. 1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos krašto apsaugos ministerija išleido pirmąjį įsakymą dėl kariuomenės kūrimo. Kariuomenė turėjo palaikyti vidaus tvarką Lietuvoje, saugoti kraštą nuo išorės priešų.

Būsimojo I-ojo husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko kūrimo pradžia laikytina 1919 -ieji metai.

Pagrindinė pulko stovėjimo vieta buvo Kauno Žaliakalnio kareivinės. I-asis Lietuvos kavaleristų eskadronas įsteigtas 1919 m. sausio 11 d., II-asis – 1919 m. kovo 4 d., III-iasis – 1919 m. birželio 1 d., IV-asis – 1919 m. spalio 1 d.

1919 m. gegužės 12 d. buvo įsakyta visus Lietuvos kavaleristų eskadronus suvesti į I-ąjį raitelių pulką.1922 m. balandžio 1 d. I-asis raitelių pulkas pavadintas I-uoju Husarų pulku, o 1927 m. rugsėjo 25 d. – I-uoju Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku ir gavo vėliavą su įrašu „Nugalėsim arba mirsim“.

Lietuvos kavaleristai dalyvavo šiose kovose su bolševikais: 1919 m. vasario – balandžio mėn – prie Jiezno,
Žiežmarių, Žąslių; gegužės – liepos mėn. – prie Alantos, Degučių, Daugailių, Salako; rugpjūčio mėn. – prie Zarasų, Kaukonių, Turmanto.

1919 m. spalio – lapkričio mėn. dalyvavo kovose su bermontininkais prie Radviliškio, Pakruojo, Joniškio, Šiaulių, Lyduvėnų.

1920 m., puolant lenkams (želigovskininkams), dalyvavo kovose prie Sūduvos ir Seinų apylinkėse.

Pulkas veikė atskirais eskadronais, dažniausiai žvalgydamas arba stabdydamas priešo puolimus.

1921 m. pulkas sutelktas Taujėnų – Anykščių apylinkėse.

1922 m. spalio 5 d. perkeltas į nuolatinę taikos meto stovyklą Kaune. I-ajam Husarų pulkui vadovavo
švedas mjr.G. Hoegeris, plk. Pr. Jackevičius, plk. J.Litvinas, kpt. Povilas Plechavičius, mjr. T. Engmanas, plk.ltn. Bačkus, gen.št. plk. A. Valušis, gen.št. plk. I. Kriaunaitis.

Paskutinieji vadai – plk. Kazimieras Gudelis ir mjr. Šeblonskas, tarnavę nuo 1940 m. „liaudies kariuomenėje“ buvo suimti ir išvežti.

MOKOMOJO PULKO ISTORIJA

* Oficiali Mokomojo pulko įkūrimo data – 1998 m. spalio 1diena. 1999 m. balandžio 12 dieną tarnauti į Mokomąjį pulką pašaukti pirmieji 309 jaunuoliai.

* 1999 metų gegužės 22 dieną įvyko pirmosios karių laidos priesaika, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentui V.Adamkui.

* 2000 metų vasario 21 dieną Mokomajam pulkui suteiktas Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos vardas.

* 2000 metų gegužės 26 dieną iškilmingai įteikta kovinė vėliava.

* 1998 m. – 2000 m. Mokomajam pulkui vadovavo plk.Stasys Levulis.

* 2000 m. spalio 3 d. Mokomojo pulko vadu paskirtas plk.ltn. Rimas Zinkevičius.

* Mokomąjį pulką sudaro: 2 mokomieji batalionai, štabas, Logistikos komanda, Aprūpinimo kuopa, Gaižiūnų poligono kuopa, Ruklos įgulos ambulatorija su paramedikų rengimo centru, Parašiutinio rengimo centras, anglų kalbos mokymo centras, 5220 ha Gaižiūnų poligonas.

MOKYMAS

Pagrindinis Mokomojo pulko uždavinys – rengti pradinės privalomosios karo tarnybos karius pagal bazinį rengimo kursą visiems Respublikos kariuomenės daliniams. Taip pat vykdomas M113 A1 šarvuočių vairuotojų rengimas, anglų kalbos mokymas ir parašiutinio mokymo Lietuvos kariuomenėje koordinavimas ir mokymas.

Pradinės privalomosios karo tarnybos karių mokymas:
Bazinio kario rengimo kurso trukmė – 11 savaičių. Kurso metu kariai įgyja taktikos, karo topografijos, karo inžinerijos, karo medicinos, Krašto apsaugos statutų, apsaugos nuo naikinimo priemonių, šaudybos ir ginklų, pilietinio ugdymo, fizinio rengimo, ryšių mokymo dalykų teorinių žinių ir įgūdžių.

Be teorinių žinių, kariai atlieka šaudymus lazeriniame tire ir kovinius šaudymus šaudykloje bei dalyvauja lauko pratybose. Kariai kurso metu įgyja bazinius karybos pagrindus, sustiprėja fiziškai, įtvirtinamas disciplinos, pagarbos vadams jausmas ir lojalumas esamai tvarkai kariuomenėje. Kurso metu kariai prisiekia Lietuvos Respublikai.

Gaižiūnų poligono kuopa:
Skirta Gaižiūnų poligono apsaugai.

Aprūpinimo kuopa:
Skirta Mokomojo pulko apsaugai ir mokymo proceso aprūpinimui. Taip pat kuopoje tęsiamas pradinės privalomosios karo tarnybos kario kovinis rengimas būrio lygmenyje.

M 113 A1 šarvuočių rengimo centras:
Centre profesionaliosios karo tarnybos kariai mokomi vairuoti šarvuotį M 113A1. Be to, kurso, kurio trukmė – 2 savaitės, metu mokoma šarvuočio M 113A1 sandaros ir techninių savybių teorinių žinių ir techninio aptarnavimo praktinių įgūdžių.

Parašiutinio rengimo centras:
Šiame centre yra mokoma šuolių parašiutu pagrindų pagal bazinį parašiutinio rengimo kursą Lietuvos kariuomenės dalinių profesinės karo tarnybos kariams ir Karo akademijos kariūnams.

Be bazinio parašiutinio rengimo kurso, yra organizuojami žvalgybos ir specialiosios paskirties padalinių bei Laisvojo kritimo komandos parašiutinio rengimo kursai. Šie kursai rengiami profesinės karo tarnybos kariams, turintiems šuolių parašiutu pagrindus ir tarnaujantiems specialiosios paskirties daliniuose.

BENDRADARBIAVIMAS, RYŠIAI SU VISUOMENE, LAISVALAIKIS

Kuriant Mokomąjį pulką didelę ir įvairiapusę paramą suteikė Didžiosios Britanijos, Danijos, Olandijos kariuomenės. Nemaža dalis karininkų ir seržantų nuolat vyksta į įvairius profesinio tobulinimosi kursus ir stažuotes užsienyje.

Taip pat yra plėtojami ryšiai su kitais kariuomenės daliniais. Pasirašytos draugystės – bendradarbiavimo sutartys su Jonavos krašto ir Biržų krašto muziejais. Trečiųjų Mokomojo pulko metinių proga atidarytas Jonavos krašto muziejaus filialas Mokomajame pulke, kur kariai gali susipažinti su Lietuvos ir Jonavos krašto istorija. Gražūs bendradarbiavimo santykiai susiklostė su daugeliu Jonavos rajono mokyklų bei Jonavos kultūros centru. Vasaros metu rengiamos moksleivių karinės – sportinės stovyklos, kuriose jau e pirmi metai stovyklauja socialiai remtinų šeimų moksleiviai iš Jonavos, Kaišiadorių, Jurbarko rajonų.

Kariams nuolat rengiamos ekskursijos, išvykos į muziejus, kino teatrus ar kitus karinius dalinius. Taip pat kariai aktyviai dalyvauja ir Jonavos miesto kultūros centro organizuojamuose renginiuose. Laisvalaikio metu dalinyje kariai gali paskaityti periodinės spaudos leidinius, pažiūrėti pulko TV laidas, vaizdo filmus, pabendrauti su įgulos kapelionu, apsilankyti dalinio bibliotekoje. Kariams organizuojami koncertai, susitikimai su žymiais žmonėmis, minimos valstybės, kariuomenės ir dalinio šventės. Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko kariai aktyviai dalyvauja ir Ruklos miestelio bei Jonavos miesto rengiamose tvarkymosi akcijose. Kartu su Jonavos krašto muziejaus darbuotojais prižiūri ir tvarko karių savanorių ir partizanų kapus, piliakalnius. Minint valstybės šventes, pagerbiami kritusių už Lietuvos laisvę didvyrių kapai.

Per visą Mokomojo pulko gyvavimo laikotarpį jį aplankė gausus būrys karinių ir civilių delegacijų iš įvairių pasaulio šalių: Didžiosios Britanijos, JAV, Danijos, Vokietijos, Čekijos, Rumunijos, Italijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ispanijos, Belgijos, Olandijos, Suomijos, Škotijos, Prancūzijos, Japonijos, Rusijos.

KETURIŲ DIENŲ ŽYGIS “RADVILŲ KELIAIS”

2001 m. Mokomojo pulko iniciatyvinė karių grupė paruošė keturių dienų žygio “Radvilų keliais” projektą, kuris skirtas Radvilų dinastijai atminti. Tai nauja Lietuvos kariuomenės tradicija, skatinanti fiziškai tobulėti, lavinti ištvermę, plėtoti gerus santykius su visuomene bei užsienio kariuomenėmis. Žygis – viena iš kariuomenės tikslų (edukacinių, patriotinių, integracinių), įgyvendinimo forma.

2001 m. liepos 8 -12 dienomis vyko pirmasis žygis skirtas Jonušui Radvilai atminti. Jame startavo 576 žygeiviai. 2002 m liepos 28 d. – rugpjūčio 2 dienomis startavęs antrasis žygis skirtas Barborai Radvilaitei jau sulaukė 944 žygeivių. 2003 m. žygis skirtas Mikalojui Radvilai Rudajam vyko rugpjūčio 17 – 21 dienomis. Ketvirtajame žygyje dalyvavo 771 žygeivis bei buvo įvesta nauja ekstremalaus žygio trasa 2×100. Šią trasą pasirinko įveikti 116 ne jaunesnių kaip 18 metų žygeivių. Jauniausio žygio dalyvio amžius – 9 metai, vyriausio – 62 metai. Šiame žygyje gali dalyvauti tiek kariai, tiek civiliai asmenys individualiai ir grupėmis. Žygio atstumas priklauso nuo dalyvių amžiaus. Sėkmingai įveikusieji žygį, apdovanojami žygio medaliu. Šis keturių dienų žygis bus organizuojamas kasmet.

XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iškilo Radvilų giminė. Turtinga ir įtakinga ji buvo ligi XVII a. antrosios

pusės, savo vaidmens politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime neprarado ir vėliau – ligi pat XVIII a. pabaigos.

Radvilos turėjo dideles žemių valdas, dvarus skaičiavo šimtais. Gausus turtas leido laikyti atskirą kariuomenę,

pajėgesnę kartais už viso krašto. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų. Nuo 1547 m. Radvilos segėsi Romos imperijos kunigaikščių titulą.

Radvilų giminė kilusi iš bajorų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Veiklusis Kristinas Astikas, artimas Vytautui žmogus, 1419 m. tapo Vilniaus kaštelionu. Vienas jo sūnų – Radvila Astikaitis (m. 1477), taip pat energingas valstybininkas, Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionas, ne kartą dalyvavęs sudarant svarbias valstybines sutartis, laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde, ir pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju (m. 2009, palaidotas Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje).

Mikalojaus Senojo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais – Biržų-Dubingių (protestantiškosios), Nesvyžiaus-Olykos (katalikiškosios) ir gana greit nutrūkusios Goniondzo-Raigardo. Radvilų genealoginis medis labai išsišakojęs. Radvilas išvardinti įmanoma tik ilgiausiame sąraše, kuriame tarp politikų, karvedžių, jų elegantiškų žmonų, dvasininkų, riterių, sukilėlių yra išties labai įdomių ir iškilių asmenybių.

Mikalojus Radvila Rudasis

(1512-1584), Senojo anūkas, mokslų sėmėsi Vokietijoje. Grįžęs Lietuvon, ėjo aukštas didžiojo etmono pareigas, garsėjo kaip karvedys. Ulos mūšis (1564), kai buvo išblaškyta dešimteriopai skaitlingesnė Ivano Rūsčiojo kariuomenė, išgarsino jo vardą Europoje. Mikalojus Rudasis ir žodžiu, ir kardu griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą. Liublino seime dalyvavo kaip vienas LDK delegacijos vadovų ir nepasirašė unijos akto (1569).

Išpažindamas evangelikų reformatų tikėjimą, daug padarė reformacijos labui – atkūrė Vilniuje reformatų mokyklą, naują įkūrė Biržuose, steigė reformatų parapijas.

Mikalojus Radvila Juodasis

(1515-1565), Rudojo pusbrolis, gimė Nesvyžiuje. Po studijų Krokuvoje paskiriamas LDK maršalka. Vėliau jis – kancleris, Vilniaus vaivada. Lankstus politikas, kietas derybininkas, rėmęs diplomatiniais kanalais savo pusbrolio karinius veiksmus. Numatė Rusijos veržimąsi prie Baltijos, todėl gynė nuo jos Livoniją, atpirko iš Kuršo kunigaikštystės Dauguvos žiotis, kūrė planus Nemunui iki pat marių valdyti. Derybose su Lenkija reikalavo, kad didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, nesutiko su unijos projektu, sakė jį esant blogiau mirties. Remdamas reformacijos idėjas, Lietuvos Brastoje įsteigė spaustuvę, paliepė išleisti Bibliją, Vilniuje pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Ne be jo įtakos Lietuvos seime buvo sulygintos visų krikščionių didikų teisės.

Mikalojus Juodasis buvo vienas galingiausių Lietuvos kanclerių, iš esmės – jos valdovas. Pavėlavus Juodajam į senato posėdį, Žygimantas Augustas sveikindamas jį atsistodavo.

Kristupas Radvila Perkūnas

(1547-1605) – Mikalojaus Rudojo sūnus, žinomas Stepono Batoro laikų karvedys, karys nuo septyniolikos metų. Sėkmingai kovojo su Maskva dėl Livonijos, išstūmė švedus iš Vidžemės. Biržuose pastatė stiprią bastioninę pilį.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis

(1549-1616) Mikalojaus Juodojo sūnus, plačių kultūrinių interesų, aiškaus lietuviško nusistatymo žmogus. Garsaus pamokslininko Petro Skargos paveiktas, perėjo į katalikybę, ir nuo jo laikų Nesvyžiaus-Olykos Radvilų šaka vadinama katalikiškąja. Mokslus ėjo Leipcige, Strasbūre, Romoje, Paryžiuje. 1582-1584 m. pirmasis iš Lietuvos aristokratų aplankė Palestiną, Egiptą. Kelionę aprašė laiškais, kurie buvo paskelbti lotyniškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai. Knyga tapo bestseleriu.

Po vedybų su Elzbieta Eufemija Višniovecka daugiausia gyveno Nesvyžiuje, rūpindamasis miestu ir devynių vaikų auklėjimu. Pastatydino jėzuitams bažnyčią, kolegiją, benediktinių vienuolyną. Nesvyžiaus dvaras turėjo didelę biblioteką, archyvą, dailės rinkinių, buvo žinomas kartografavimo darbais. Kunigaikščio užsakymu sudarytas ir 1613 m. Amsterdame išleistas pirmas detalus Lietuvos žemėlapis.

Barbora Radvilaitė

(1520-1551) – garsėjusi grožiu Mikalojaus Rudojo sesuo. Mirus vyrui, Naugarduko vaivadai Stanislovui Goštautui, po penkerių metų susituokė su Žygimantu Augustu. Karūnuota 1550 m. Krokuvoje.

Jurgis Radvila

(1556-1600) – Mikalojaus Juodojo sūnus, pasirinko dvasininko luomą. Studijuodamas Leipcige ir Vilniaus kolegijoje, buvo globojamas jėzuitų. Jį anksti savo pagalbininku su įpėdinystės teise pasirinko Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Šį vyskupo pageidavimą Romoje patenkinti buvo delsiama, nes kilęs Jurgis buvo iš protestantų šeimos, o ir teturėjo tada aštuonioliką metų. Kaip maldininkas pabuvojo Ispanijoje. 1583 m. Vilniaus katedroje konsekruotas vyskupu, nominuotas kardinolu. Kurį laiką, eidamas Livonijos vietininko pareigas, gyveno Rygoje.

Jis buvo stropus, pavyzdingo gyvenimo dvasininkas, rūpinęsis švietimu, įsteigęs Vilniuje pirmąją kunigų seminariją, į kurią, kaip jis pats nustatė, buvo priimami tik mokantys lietuviškai. Jo sumanumu, taktu, diplomatiniais sugebėjimais naudojosi karaliai, sudrumstę santykius su kaimynais. Mirė Romoje, ten ir palaidotas.

Kristupas Radvila

(1585-1640) – Kristupo Perkūno sūnus, Mikalojaus Rudojo anūkas, kaip ir jo tėvas bei senelis – pirmiausia karys. Išsitarnavo iki didžiojo etmono, nors jam, reformacijos veikėjui, Zigmanto Vazos laikais karjerą daryti buvo nelengva. Kai nekariaudavo (o kariavo jis daug, ypač su švedais), gyveno Biržuose, stiprino pilį, ten parašė „Apmąstymus apie karo Livonijoje pradžią”.

Jonušas Radvila

(1612-1655) – Kristupo Radvilos sūnus, Leipcigo ir Leideno universitetų auklėtinis, žinomas ne tik kaip ambicingas politikas ir talentingas karvedys, didysis etmonas, bet ir kaip kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas. Užsieniuose buvo gavęs puikų išsilavinimą, mokėjo keletą kalbų.

Daug nusipelnė savo mylimiems Kėdainiams – suteikė plačias savivaldybės teises, įsteigė spaustuvę, popieriaus fabriką. Savo antrosios žmonos Marijos Lupu garbei pastatė stačiatikių cerkvę. Pirmoji žmona Kotryna Potocka buvo katalikė. Pats jis – kalvinas.

Boguslovas Radvila

(1620-1669) – Mikalojaus Rudojo proanūkis, vienas LDK kariuomenės vadų. Dalyvavo Nyderlandų išsivaduojamuose karuose prieš Ispaniją. Vedęs Jonušo Radvilos dukrą Oną Mariją, santuokoje susilaukė vienintelės dukters, kuriai ištekėjus už Branderburgo markgrafo, šeimos turtai visiems laikams iškeliavo į Rytprūsius. Liudvika Karolina Radvilaitė (1667-1695), kad ir gyvendama tolokai nuo Lietuvos (daugiausia Karaliaučiuje, Berlyne), rūpinosi lietuviškomis kalvinų parapijomis, rėmė raštiją, skyrė lėšų studijuojantiems užsieniuose teologiją studentams.

Savo tolimam ir gerbiamam pusbroliui Mykolui Kazimierui Radvilai (1625-1680) iš Nesvyžiaus-Olykos šakos. Boguslovas Radvila testamentu (1668) tarp kitų šeimos relikvijų užrašė ir „keletą piešinių knygų, kuriose yra plunksna piešti mūsų protėvių ir jų darbų atvaizdai“. Deja, 1772 m. piešiniai su Nesvyžiaus archyvu ir 20 tūkstančių tomų biblioteka kaip karo grobis buvo išvežti į Sankt Peterburgą. Monografiją apie juos, pavadintą „XVII a. Radvilų portretai“, yra parašiusi Laima Šinkūnaitė. Šiuo metu tie piešiniai yra Ermitaže.

Etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė

(1702-1762) kartu su savo žmona Pranciška Uršule Višniovecka gyveno daugiausia Nesvyžiuje, atstatinėjo karų ir maro (1710) apnaikintą dvarą, turtino biblioteką, kaupė numizmatikos ir gamtos istorijos rinkinius. Įsteigė teatrą, kuriame, be kitų, buvo vaidinamos ir kunigaikštienės pjesės, statomos operetės. Garsioji juostų audykla Slucke irgi įkurta šio Radvilos.

Mykolas Kazimieras tiesiogiai susijęs su šia sale, nes savo laiku pavedė dvaro tapytojui Herškei Leibovičiui grafiškai reprodukuoti Nesvyžiaus galerijos Radvilų portretus. Taip buvo sukurti čia eksponuojami 165 grafikos lakštai.

Herškė Leibovičius (1700-1770) buvo savamokslis dailininkas, todėl ne visi raižiniai jam pavyko vienodai gerai. Daugelis portretuojamųjų labai panašūs, individualūs bruožai ryškesni tik nedaugelyje estampų kurias H. Leibovičius raižė vario plokštelėse. Ši technika plačiai taikyta tapybos kūrinių reprodukavimui.

Nesvyžiaus dvaras, ne kartą niokotas ir plėštas svetimų kariaunų, vis atgydavo. Motiejaus Radvilos (1749-1821) laikais rūmuose vėl skambėjo muzika. Kunigaikštis laikė didelį orkestrą, pats rašė pjeses fortepijonui, smuikui, kūrė operų ir vodevilių libretus. Spektakliai buvo vaidinami net labai aukštiems svečiams (karaliui Stanislovui II Augustui), teatras rengė pasirodymus net Varšuvos publikai.

Radvilos mokėjo ne tik kaupti turtus, bet ir garbingai juos prarasti. Mykolas Gedeonas Radvila (1778-1850), lenkų kariuomenės generolas, dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją. Buvo vienas iš 1831 sukilimo vadovų. Po pralaimėjimo suimtas, ištremtas Rusijos gilumon. Dvarai konfiskuoti.

Jo brolis Antoninas Henrikas Radvila (1755-1833) buvo rimtas muzikas-dainininkas, violončelistas. Gimė Vilniuje, paaugęs studijavo Berlyne, ten ir liko gyventi po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795). Artimai bendravo su F. Šopenu, buvo pažįstamas su L. van Bethovenu, kuris, atsidėkodamas už pagalbą išleidžiant D-dur Mišias, dedikavo Antoninui Henrikui Uvertiūrą simfoniniam orkestrui op. 115. Radvila ir pats kūrė dainas, parašė muziką J. V. Gėtės „Faustui“.

Dar vienas neramus karininkas – Dominykas Radvila (1786-1813) – su paties sutelktu ulonų pulku irgi kariavo Napoleono pusėje. Dalyvavo garsiajame „tautų mūšyje“ ties Leipcigu. Sužeistas prie Hanau, mirė vos pasiekęs Prancūziją.

Tai buvo paskutinis Nesvyžiaus Radvila. Mirus jo vienintelei dukrai Stefanijai, nunyko ir giminės šaka. O mums kunigaikštį malonu prisiminti ne tik kaip šaunų kavaleristą, bet ir kaip rūmų paskutinį šeimininką. Kadaise šioje vietoje visą kvartalą buvo užėmę Mikalojaus Juodojo, Jonušo Radvilos ir vėliau, jau XVII a. statyti kito Jonušo Radvilos, didžiojo etmono, mūriniai renesansiniai rūmai, kuriuose, be kitų vertybių, tilpo ir didelė paveikslų galerija.

XIX a. pastatai jau buvo gerokai apnykę, bet besisteigianti 1807 m. Labdarių draugija vis tiek džiaugėsi, gavusi dalį jų dovanų. Vėliau šią įstaigą plėsti ir stiprinti nuolat padėjo žymiausi Lietuvos piliečiai.

Pateikiu keliatą lietuvių liaudies ir patriotinių grupių dainų tinkamų žygiui ar šiaip vakarojimams prie laužų.
Pastaba: prisegtos įgarsintos dainos nebūtinai sutampa su orginaliais žodžiais!

“Oi neverk, motušėle”

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės,
Kad parvirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas.
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina
Kam nusviro galva, tam dangaus angelai,
Vainiką iš deimantų pina.

Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens
Baltveidės oi verks, nes mylėjo !
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kase:
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O viešpats jų priglaudė dvasią.

Oi neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės !
Kad pavirtęs kaip ąžuolas giriu puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

“Palinko liepa”

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena:
Sūneli, Tėvynė tave šaukia,
Ir vėl bus laisva Lietuva.

O jeigu teks man iškeliauti
Iš šios žemelės mylimos,
Mergaite, tu manęs neverki,
Aš vėl sugrįšiu pas tave.

O jeigu žūsiu už Tėvynę
Nuo priešo budelio rankos,
Mergaite, ir mirdamas kartosiu:
Myliu Tėvynę ir tave.

Laukais pavasaris jau eina,
Lakštutė čiulba vakarais,
Mergaite, papuoški mano kapą
Baltais akacijų žiedais.

Geltona, žalia ir raudona -
Tai mūs trispalvė vėliava:
Kovokim už Tėvynę, broliai,
Ir vėl bus laisva Lietuva !

Motule, leisk man prisiskinti
Baltų akacijų žiedų -
Papuošiu jais mylimojo kapą,
Kad jam ilsėtis būt ramu !

“Vai, ko nusižvengei”

Vai, ko nusižvengei,
Bėrasai žirgeli,
Ko dairais aplinkui
Į dulkėtą kelią.

Kelias tas į Vilnių,
Gedimino pilį,
Ten, kur mūsų broliai
Žūsta už Tėvynę.

O kai aš užaugsiu,
Tai narsiai kariausiu,
Gedimino pily
Trispalvę iškelsiu.

Gedimino pily
Trispalvę iškelsiu,
Ir prie Aušros vartų
Karštai pasimelsiu.

Dieve visagali,
Saugok mūsų šalį,
Tėvą ir močiutę
Ir mažą sesutę.

Kupolė – “Bolševikai tegul žino”

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Bolševikai tegul žino,
Kad dar kartą žygis bus.
Iš miškų ir iš beržynų
Vyrai jiems paruoš kapus.

Velnias buvo juos išnešęs,
Bet sugrįžo alkani.
Neprašytas mūms ne svečias
Pavaišinsim mirtimi.

Ir sustos prie vyro vyras,
Vėl trispalvė plevesuos.
Ką lig šiol globojo girios,
Tie stos ginti Lietuvos.

Kils kaip žiedas dobilėlio
Mūs brangi tėvų šalis.
Vėl bsu laisvas artojėlis,
Vėl gyvenimas atgis.

Už kiekvieną kraujo lašą
Bolševikai užmokės.
Tegul savo saulę neša
Jie į azijos gelmes.

Maironis – “Kur bėga Šešupė”

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.

Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!
Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja
Ir mūsų sesučių dabina kasas,

Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
Ten mūsų sodybas keleivis atras.
Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

Ar giedros išaušta pavasario dienos,
Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,
Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, -
Mums savo tėvynė graži visados.

Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,
Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!
Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,
Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!

Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,
Čia tiek atminimų atranda širdis!
Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,
Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,
Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.

Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!
Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!

Juk tėviška Tavo malonė daug gali!
Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.
Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,
Maloningas ir galingas per visas gadynes!

“Atskrend sakalėlis”

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Atskrend sakalėlis
Per žalią girelę,
Atmušė sparnelius
Į sausą eglelę.

Pažiūrėk, mergele,
Į sausą eglelę:
Kai pradės žaliuoti,
Tai tu būsi mano.

Sausoji eglelė
Žaliuoti pradėjo -
Kur gi tas bernelis,
Kurs mane mylėjo?

Ar už jūrių marių,
Ar už vandenėlių,
Ar kitas mergeles
Mylėti pradėjo?

Nei už jūrių marių,
Nei už vandenėlių,
Tik kitas mergeles
Mylėti pradėjo.

“Tau, sesute, puikios gėlės”

Tau, sesute, puikios gėlės,
O man – kardas prie šalies;
Tau akis plaus ašarėlės,
Man gaisrai kelius nušvies.

Tau rymoti – manęs laukti,
Man kovoti mirtinai,
Gal sulauksi manęs jauno,
Jei neslėgs šalti kapai.

O jei žūsiu už Tėvynę,
Brangią žemę Lietuvos,
Tai žvaigždutė vakarinė,
Pas mane tave atves.

Ant smėlėto mano kapo
Prisodinki daug gėlių,
O kad jos gražiai žydėtų,
Palaistyk jas vandenėliu.

“Stovi malūnas prie kelio”

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Stovi malūnas prie kelio,
Saulė seniai vakaruos,
Žaidžia mėnulis upely,
Klausosi mano dainos.

Nors nėr tavęs čionai,
Nors tu toli,
Noriu papasakot tau vienai -
Kas manoj širdy…

Noriu šio vakaro sapną
Apie tave susapnuot,
Noriu, tave susitikęs,
Dviese prie upės dainuot.

Kaip man tave susitikti!
Kaip man tave pamatyt?
Eitum saulėlydžio laukti,
Eitum aušros pasitikt…

“Iš suvalkijos lygumų”

Tu padainuok, šaunus bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų,
O tau pritars javai nunokę
Ir senas gluosnis prie namų.

Neliūsk jei tyli, jei nemyli,
Graži gėlė ne tik rūta…
Jei tavo širdį ji apvylė,
Ne tavo daliai ji skirta.

Geriau pašvilpauki, bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų…
Tik tu ir vėjas šitaip moka
Pašvilpaut tyliai prie namų.

Ant klevo gonkų saulė tviska,
Gražu darželyje sesers,
Tu padainuok, berniok išblyškęs,
Sesuo ir vėjas tau pritars…

“Mieli draugai, kai aš numirsiu”

Mieli draugai, kai aš numirsiu,
O žmonės sako, kad jau greit,
Kuprinę, kirvį jums paliksiu
Ir juodą katilą drauge.

Jūs man varpais neskambaliuokit,
Aš jūsų šito neprašau,
Geriau “Laurenciją” sušokit,,
Tai šimtą kartų bus geriau.

Jūs man parinkit kapui vietą
Ant aukšto kalno po egle,
Kad aš matyčiui laužo liepsną,
Ir košę verdant katile.

Jūs ant paminklo nerašykit,
Kelintais metais aš gimiau,
Tiktai tris žodžius parašykit,
Kad bekeliaudamas žuvau.

“Kai aš numirsiu” v.2

Kai aš numirsiu, mane pakaskit
Po didele alaus bačka,
Kad bačkos kraną atsisukęs
Alutį maukčiau kaip šuva.

Jūs man varpais neskambaliokit,
Aš šito jūsų beprašau.
Verčiau bokalais pamojuokit,
Tai šimtą kartų bus geriau.

Jūs mano kapą apsodinkit
Aukščiausios rūšies tabaku,
O vietoj kryžiaus pastatykit
Pypkutę riestu cibuku.

Ant mano kapo nerašykit,
Kada gimiau, kada miriau.
Ant mano kapo parašykit -
Alutį maukdamas miriau.