Delegacijai iš Lietuvos vadovavo ir vykimą organizavo nepailstantis ats. vyr. psk Vidmantas Genys, atnešęs žygio „Radvilų keliais“ tradicijas į Lietuvą. Žygio dalyviai turėjo galimybę išvaikščioti kone visą Liuksemburgo valstybę, kurios ilgis 84 km., o plotis 52 km. ir akį pradžiuginti nuostabiais gamtos ir jaukių miestelių vaizdais. Žygio tikslas – išbandyti savo jėgas, ištvermę, patirti įspūdžių naujoje valstybėje, naujose trasose, buvo įgyvendintas su kaupu.

“Žygis pavyko puikiai. Nuostabu, kad žygio entuziastų nemažėja, o kasmet tik daugėja. Širdį džiugina, kad važiavę kone 30 jaunuolių savaitgalį praleido ne gatvėje, o dalyvavo pėsčiųjų žygyje. Manau, kad toks ištvermės išbandymas padeda suformuoti naują požiūrį į gyvenimą, užgrūdina sielą ir kūną.“, – sakė kelionės organizatorius ats. vyr. psk. V. Genys.

Liuksemburgo pėsčiųjų žygis „Marche de l‘Armee Luxembourgeoise“ turi tarptautinį žygių statusą. Liuksemburgas yra viena iš aštuonių tarptautinių žygių asociacijos įkūrėjų. Trasų įrengimas – stacionarus, o tai rodo ne vienų metų tradicijas. Žygį Diekirch mieste organizavo „Senųjų armijos artileristų draugija“. Žygio trukmė dvi dienos. Dalyviai turėjo galimybę įveikti 12, 20 ir 40 km trasas.

Įdomu, kad didžioji dalis žygeivių rinkosi nelengvas 40 km. trasas, o nusidriekusi keliaujančiųjų virtinė siekė ne vieną kilometrą. Pėsčiųjų žygyje dalyvavusi publika buvo gana marga aprangos ir amžiaus atžvilgiu. Iš tiesų įspūdingai atrodė Vokietijos kariuomenės dalinių būriai, žygiuojantys su skanduotėmis ir dainomis.

Lietuvių kariai ir civiliai koja kojon žengė su norvegų, prancūzų, belgų, ispanų, norvegų suomių kariais ir olandų policininkais. Žygio metu pakalbinti garbaus amžiaus vokiečių žygeiviai noriai dalinosi apie kone 50 metų žygiavimo patirtį ir įvairiose šalyse nukeliautų 100 000 km. vargus ir džiaugsmus.

Liuksemburgo žygio logistika ir infrastruktūra trasose labai gera. Beveik visos maršruto atkarpos buvo asfaltuotos. Žygeiviai numatytose poilsio vietose buvo aprūpinami gaiviaisiais gėrimais ir galimybe nusipirkti greito maisto. Renginio dalyviai buvo apgyvendinti kempinguose, palapinėse ir Liuksemburgo kariuomenės daliniuose.

Liuksemburgo Diekirch miesto pėsčiųjų žygyje dalyvavo 8 865 žygeiviai iš 23 valstybių, Lietuvių delegaciją sudarė 90 atstovų, iš kurių buvo 17 policijos pareigūnų, 19 Lietuvos kariuomenės karių iš Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono, KPAT prie KAM, Aviacijos bazės, Oro gynybos bataliono, Didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų, net 29 jaunuoliai iš Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazijos ir taip pat civiliai asmenys iš Klaipėdos, Jonavos, Marijampolės, Vilniaus, Ukmergės, Anykščių, Jurbarko, Alytaus ir Šiaulių.

Liuksemburgo žygio organizavimo ypatumai – naudinga pamoka organizuojant pėsčiųjų žygį „Radvilų keliais“, kuris Lietuvoje šiemet jau vyks 10-ąjį kartą. 2009 m. pėsčiųjų žygis Lietuvoje buvo surengtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione, o šįmet tradicija grįžta į Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomąjį pulką. Kasmet žygio idėjos bangai pasiduoda vis daugiau entuziastų.

Šiemet jubiliejinis X-asis pėsčiųjų žygis „Radvilų keliais“ vyks liepos 24-25 d. Rukloje. Tai vienintelis tokio pobūdžio tradicinis renginys Lietuvoje.

Giedrė Sabaliauskienė
KPAT viešųjų ryšių skyrius

Daugiau nei pusė užsiregistravusiųjų yra bent kartą dalyvavę panašiame žygyje, o penki žygeiviai – dalyvavę visuose aštuoniuose kariškių nuo 2001 m. rengiamuose kasmetiniuose žygiuose. Dalyvauti šių metų žygyje taip pat ketina apie 50 karių.

Šiemet žygis vyks rugpjūčio 13–14 dienomis Tauragėje. Žygį rengia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai.

„Džiugu, kad nuo kelių entuziastų Lietuvos kariuomenės Mokomajame pulke prasidėjęs sumanymas per tuos kelerius metus išaugo į gražią ir populiarią karių ir civilių bendravimo ir susipažinimo tradiciją. Keičiantis kariuomenės profiliui, šiek tiek keičiasi ir šio žygio turinys, tačiau svarbiausia, manau, išsaugoti pėsčiųjų žygio tradiciją ir šios tradicijos esmę – kartu žygiuoja kariai ir civiliai, ypač jaunimas, neabejingi krašto gynybai, norintys išbandyti save ir patikrinti, o taip pat sužinoti daugiau apie pokario partizanų kovas Lietuvoje”, – sakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Svarstant, ar rengti žygį šiais ekonominio sunkmečio metais, didžiausią įtaką apsispręsti turėjo didelis žygių populiarumas ankstesniais metais ir aktyvus žygio mėgėjų domėjimasis, ar tradicija bus tęsiama ir šiais metais. Ir nors žygį tenka organizuoti kukliu biudžetu ir perpus sutrumpintą, žygio tradicijos „krikštatėvis” vyresnysis puskarininkis Vidmantas Genys nusiteikęs optimistiškai ir sako, kad gerai nuotaikai ir nuoširdžiam bendravimui reikia ne didelių finansų, bet didelio noro ir pastangų. „Besidominčių žygiu labai daug, sulaukiame įvairių pasiūlymų ir pageidavimų. Yra norinčių praeiti daugiau,” – sako vyr. psk. V. Genys.

„Kęstutėnų” žygyje numatytos 20 ir 40 km trasos. Ištvermingiausi per dvi dienas galės įveikti 60 km. atstumą. Trasos nusidrieks per tris valstybės saugomas teritorijas: Kaskalnio ir Jūros draustinius bei Viešvilės rezervatą. Žygio dalyviai turės progos pažinti ir Tauragės regiono istoriją – kontrolės punktus planuojama įrengti prie šio regiono Kęstučio apygardos laisvės kovų dalyvių atminimo vietų.

Žygyje galima dalyvauti individualiai ir su grupe. Dalyvauti gali visi norintys, o vaikus iki 14 metų turi lydėti suaugusieji. Žygio dalyviai ir grupės tarpusavyje nesivaržo – svarbu įveikti pasirinktą atstumą.

Kariškių organizuojamas karinis-pažintinis pėsčiųjų žygis – vienintelis tokio pobūdžio tradicinis renginys Lietuvoje. Žygis skatina fiziškai tobulėti, ugdo ištvermę, plėtoja kariuomenės ir visuomenės santykius. Iki šiol kariuomenės padalinių organizuotuose žygiuose dalyvavo beveik 7 tūkst. įvairaus amžiaus žygeivių.

KAM.lt

Tęsdami tradiciją Lietuvos kariuomenės padaliniai visus norinčius rugpjūčio 13-14 dienomis kviečia į pėsčiųjų žygį, kuris vyks Tauragėje. Šiemet žygį rengia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai, todėl žygis pavadintas jų, kęstutaičių, vardu.

Žygį pėstiesiems Lietuvos kariuomenė rengia devintus metus. Anksčiau juos, pavadintus „Radvilų keliais”, kasmet organizuodavo Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas Rukloje. Iki šiol kariuomenės organizuotuose pėsčiųjų žygiuose dalyvavo beveik septyni tūkst. įvairaus amžiaus žygeivių.

„Šiais metais rengiamame pėsčiųjų žygyje nemažai permainų. Visų pirma, įgyvendinsime seną sumanymą, kad žygis keliautų per Lietuvą ir jį rengtų vis kitas karinis vienetas. Mums tenka didelė garbė ir nemažas iššūkis surengti žygį, kuris sutaps su Kęstučio bataliono įkūrimo metinėmis. Be to, sunkmetis pakeitė žygio formatą ir jis truks trumpiau – dvi dienas”, – sakė Kęstučio bataliono vadas pulkininkas leitenantas Gintaras Smaliukas.

„Kęstutaičių” žygyje yra numatytos dvi 20 ir 40 km trasos. Iš viso ištvermingiausi dalyviai per dvi žygio dienas galės įveikti 60 km. atstumą. Trasos nusidrieks itin vaizdingomis apylinkėmis – per Kaskalnio ir Jūros draustinius, Viešvilės rezervatą. Žygeiviai turės progos pažinti ir Tauragės regiono istoriją – kontrolės punktus planuojama įrengti prie šio regiono Kęstučio apygardos laisvės kovų dalyvių atminimo vietų.

Žygyje galima dalyvauti individualiai arba su grupe. Dalyvauti gali visi norintys, o vaikus iki 14 metų turi lydėti suaugusieji. Žygio dalyviai ir grupės tarpusavyje nesivaržo – svarbu įveikti pasirinktą atstumą.

Norintys dalyvauti žygyje registruojami el. p. adresu vidmantas.genys@mil.lt

Kariuomenės pėsčiųjų žygio entuziastai yra įkūrę ir specialią žygio svetainę – PesciujuZygis.lt

Šiemet rugpjūčio 9-14 dienomis turėjo įvykti devintasis žygis „Radvilų keliais“. Tęsiant tradiciją skirti žygį vienam iš Radvilų giminės atstovų, pastarasis turėjo būti nominuotas Jurgiui I. Tačiau neaidės rugpjūčio mėnesį virpulius pažadinantys žygio maršai, fotografų objektyvai negaudys gražių kadrų, kuomet civilis žengia koja kojon su kariškiu, negalės Krašto apsaugos sistema didžiuotis akimirkomis, kuomet kariškiai profesionaliai gelbėja žygyje palūžusiems, ryžto ir valios pritrūkusiems ar tiesiog pritrintų puslių nuvargintiems civiliams.

Viso to nebus, nes Mokomojo pulko vadovybė įsigeidė tyliai palaidoti sėkmingą renginį, skirtą visuomenei priartinti prie Krašto apsaugos vienetų.

2001 metų liepą pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ organizacinis komitetas spaudė rankas ir palaimingai šypsojosi – pirmasis žygis įvyko, idėja sėkmingai realizuota. Tuo tarpu pirmieji 576 žygeiviai pasklido po gimtuosius miestus, skleisdami žinią apie tokį žygį, kuriame per keturias dienas išbandė savo ištvėrmę, pėsčiomis įveikę 30, 40 arba 50 km kasdien. Naujiena iš lūpų į lūpas sklido greitai ir veikė efektyviau už bet kokią užsakomąją reklamą, todėl jau po metų, 2002-ųjų vasarą, kuomet organizacinis komitetas pūtė pirmosios trapios sukaktėlės žvakutę, startavo jau didesnis, žvalesnis ir susidomėjimo bei optimizmo kupinas būrys žygeivių – net 944 dalyviai peržengė starto liniją.

Ir taip aštuonerius metus žygeiviai, kaip juokaudavo, vasarą švęsdavo antrąjį savo gimtadienį – susiburdavo pažįstami, kolegos, susitikdavo seniai matyti žmonės, entuziastai vis atsiveždavo po kelis ar net visą būrį naujų žygeivių. Fanų ratas plito, augo, didėjo. Besidominčiųjų skaitliukas tiksėjo ir maloniai glostė organizuojančiųjų savimeilę – žygio karuselė įsisuko, visuomenė domisi.

Todėl šiam susidomėjimui palaikyti ir paskatinti organizatoriai neužmigdami ant laurų diegė naujoves – įtraukta eXtreme trasa (drąsiausieji ryžosi 2 paras (su 1 paros pertrauka poilsiui) įveikti po 100 km), sudaryta proga žygyje sudalyvauti ir patiems mažiausiems – 12 km trasa skirta šeimoms, prabilta apie galimybę žygį įtraukti į Tarptautinę Žygių Asociaciją (tiesa, dėl to sutrumpėjo trasų ilgiai, nes žygis privalėtų atitikti reikalaujamus standartus, tačiau tai žygiui suteiktų svarumo).

Šiemet pavasarinės saulės spinduliams susprogdinus medžiu pumpurus, termometro stulepliui šoktelėjus gerokai aukščiau nulio, įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose aibė žmonių jau pradėjo dairytis į miškus, mintyse žadinti ritmingo žingsnių maršo garsus, neretas pagaudavo save prisimenant nenumaldomai užplūstantį jauduliuką finišo tiesiojoje…

Žygio „Radvilų keliais“ dalyviai pradėjo jau bene instinktyviai dairytis patogios avalynės, nevaržančių judesių drabužių, susimąstydavo, kuo šiemet kovos su nelauktu svečiu – lietumi… Tačiau tarpusavyje besidalinant artėjančio žygio nuotaikomis netruko išlįsti nemaloni žinia – šiemet žygio nebus! Iš pradžių nepatikliai, nenoriai buvo priimama ši informacija, purtomos galvos ir numojant ranka kartojama „Gandai… tai tik gandai…“.

Kitaip, rodos, ir negalėtų būti, juk niekur neskelbiama, oficialioje Krašto apsaugos svetainėje nė žodeliu neužsimenama, pranešimas spaudai neapteikiamas. Vadinasi, tai tik pasklidęs nemalonus gandas, siekiantis sukurti empatiją. Bet neramu žygio entuziastų širdyse, vis dažniau pagauna save tikrinantys įvairius, su žygiu susijusius šaltinius, skambtelėjantys kokiam kolegai žygeiviui, klausiantys „Ar girdėjai? Ar žinai? Ką manai – ganda ar tiesa?..“

O prabilti žygeiviams išdrįso vienintelis, žygio idėją į Lietuvą atvežęs ir žygio „Radvilų keliais“ tėvu tapęs vyr. puskarininkis Vidmantas Genys, neoficialiame žygio forume su gailesčiu trumpai pateikęs faktą – „Labai apmaudu, bet šių metų Radvilų žygio jau nebus, toks priimtas sprendimas…“

Daug rankų nusviro perskaičius šią žinią, liūdesio ir pykčio banga pliūpstelėjo entuziastų širdyse, pabudo ryžtas patiems mokėti, tarkim, kažkokį naujai įvestą starto mokestį, susimokėti ne tik už maitinimą Mokomojo pulko valgyklose, bet ir už apgyvendinimą kareivinėse, daryti viską, kas padėtų išgelbėti įprastiniu tapusį vasaros žygį, kad tik nebūtų numarinta graži tradicija, metų įdirbis ir idėja.

Žygis „Radvilų keliais“ – tai „Lietuvos kariuomenės tradicija, skatinanti fiziškai tobulėti, lavinti ištvermę, plėtoti gerus santykius su visuomene bei užsienio kariuomenėmis“. Šis žygis yra viena sėkmingiausių kariuomenės bendravimo su visuomene formų, skirta ugdyti pasitikėjimui ginkluotąja krašto apsauga, civilį priartinti prie kariškio, leisti pajusti karišką dvasią, jaunimui pabendrauti su karišką gyvenimą pasirinkusiais ir taip natūraliai įžiebti norą tapti krašto apsaugos sistemos dalimi, pasirinkti Tėvynės ginėjo profesiją.

Šis žygis yra ir puiki Lietuvos kariuomenės vizitinė kortelė užsienio šalims, nes tarp žygeivių entuziastų pastaraisiais metais „Radvilų kelių“ trasų kilometrus mynė ir būrys svečių iš Latvijos, Čekijos, Danijos, Didžiosios Britanijos ir t.t., 2007 metais žygyje sudalyvavo Jungtinė Karo policijos komanda, atvykusi iš Briuselio. Kaip teigė KAM oficialus internetis tinklapis, šiuo žygiu „siekiama skatinti glaudesnius kariuomenės ir visuomenės ryšius, propaguoti Lietuvos istoriją ir puoselėti visuomeniškumą“…

O šiemet, 2009-aisiais Rukloje įsikūrusio Mokomojo pulko vadovybė žeria saują žemių į žygio kapą ir laidoja sėkmingą renginį, griaudama įdirbį, pamindama tradicijas ir net nesiteikdama pranešti visuomenei apie savo sprendimą, tyliai, slaptai numarindama žygį ir tikėdamasi, kad niekas nė nepastebės.

Deja, turiu Jus nuvilti – toks akibrokštas neliko nepastebėtas… ir nepraėjo be nepasitikėjimo bei nusivilimo įspaudo visuomenės sąmonėje.

„Šaltas vanduo – labai skanus, o siaura dviaukštė kareiviška lova geresnė už prabangiausio viešbučio apartamentus“, – tokią trumpąją žinutę praėjusio pirmadienio vakarą nusiunčiau vienam bičiuliui.
Jonavos rajone, Rukloje įsikūręs Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas praėjusią savaitę tapo jau septintojo pėsčiųjų žygio „Radvilų keliais“ baze. Beveik 600 dalyvių, pasirinkę vieną iš penkių trasų, keturias dienas atstumą privalėjo įveikti pėsčiomis.
12, 22, 32, 42 kilometrų trasos arba ekstremali 200 km trasa – tokie atstumai buvo pasiūlyti žygeiviams.
Jau kelis metus iš eilės tenka klausytis susižavėjusių žygio dalyvių pasakojimų, tad šį kartą savo kailiu nusprendžiau išbandyti, ką patiria žygeiviai, keturias dienas mindami nemažą kilometrų skaičių ir gyvendami kareivinėse.
Į Ruklos mokomąji pulką kartu su drauge atvykome sekmadienį. Kariai mums davė komplektą patalynės, rankšluosčių, o kambaryje įsikūrėme su dar šešiomis merginomis.
Apžiūrime patalpas – netoliese – ginklų saugykla, dušai, prausyklos. Pro langus matosi pušynas, o kitoje pusėje – rikiuotės aikštė. Keturias naktis ši vieta bus mūsų namai. „Ekstros“ skaitytojams – ištraukos iš žygio dienoraščio.

***

Pirmadienis. Pirmoji žygio diena. Nuotaika – puiki. Atrodo, ir diena bus saulėta – mat šilta jau nuo pat ryto. Mudvi pasirinkome vidutinę 32 kilometrų trasą. Keturias dienas privalėsime įveikti po 32 kilometrus.
Pirmadienį kėlėmės 6 valandą ryto. Rytinis dušas, o po to žygiavome į kareivišką valgyklą. Vos įžengusios abi su drauge sustojome ir išsižiojome iš nuostabos – iš pat ryto virėjos kariškiams ir žygio dalyviams pilstė alų. Negaliu patikėti savo akimis.
Tik priėjusi arčiau suvokiau, kad tai – visai ne alus. Litrinėse stiklinėse, panašiose į bokalus alui, yra arbata.
Kareiviškas maistas pasirodė visai ne toks, kokio tikėjausi. Virti kiaušiniai, blynai, sumuštinis, šokoladas ir jogurtas. Pasiimame vos trečdalį porcijos, mat tiek maisto ir prie geriausių norų įveikti negalėtume.
Po pusryčių ruošiamės žygiui – startas pusė devynių ryto. Pro mokomojo pulko vartus išeiname besišnekučiuodamos ir pasukame vaizdingais Ruklos miškais. Kilometrai tirpo tarsi savaime. Nė viename poste nesustojame pailsėti, mat nuovargio nesijaučia. Tik paskutiniuosius 10 kilometrų žengiame jau lėtesniu žingsniu. Pagaliau finišas.
„Įdomu, kas bus rytoj?“ – susimąsčiau gulėdama savo kareiviškoje lovoje.

***

Antroji diena. Kojos sunkios, tačiau tai nieko baisaus. Stovime lauke, ruošiamės išeiti į trasą ir stebime rytinę kareivišką rikiuotę.
Startas. Šį kartą trasa driekiasi jau į kitą Ruklos pusę. Maždaug 7 kilometrus ėjome asfaltu, o paskui prasidėjo smėlynai.
Pajutau, kaip spigina karštis. Nemaniau, kad bus sunku žingsniuoti beveik nuo pat pradžių. Iš kuprinės išsitraukiu vandenį, tačiau jis šiltas kaip arbata. Pradėjau keiksnoti orą. Su bendrakeleive kalbėtis nėra jėgų. Galvoje vienintelė mintis – kaip pasiekti postą ir ten pailsėti.
Baigėsi smėlynai, išėjome į žvyrkelį. Tiesiai virš galvų – vidurdienio saulė. Džiūsta burna, o vienu metu akyse ima tvenktis ašaros. Kodėl aš čia, o ne pajūryje ar prie ežero? Kodėl taip karšta? Ir dar daug panašių „kodėl“. Noriu gerti – už stiklinę šalto vandens dabar padaryčiau bet ką. Draugės veidas – išmuštas raudonio.
Pagaliau išvydome poilsio vietą. Be žodžių abi griuvome ant žemės. Jei gyvenime yra palaima, tai ji mus aplankė būtent dabar. Liko maždaug pusė kelio. Žliaugia prakaitas. Pradėjo mausti vieną koją. Pailsime maždaug 10 minučių. Jaučiu, kai jei nepakilsiu dabar, tai po to mane greičiausiai teks išvežti.
Kariai pasakojo, kad sunkiausia yra antroji diena. „Jei atstumą įveiksite antrą dieną, tai įveiksite ir kitas dvi“, – kalbėjo kariškiai.
Su ta mintimi kylame ir einame toliau. Likusį kelią žygiavome beveik tylomis ir be poilsio – eiti yra lengviau, nei sustojus pakilti. Regis, pirmą kartą gyvenime patekau į situaciją, kai galvoje nėra jokių pašalinių minčių – ten tarsi išvalyta.
Kai iki finišo lieka vos keli kilometrai, imu skaičiuoti žingsnius.
„Jaučiu, kad rytoj nebeeisiu. Jei dar ir buvo jėgų, tai jos baigėsi šiandien“, – sunkiai ištaria draugė.
Panašiai pasijutau ir aš. Dušas, vakarienė ir miegas – toks mūsų vakaro režimas. Nors kiekvieną žygio vakarą Ruklos mokyklos stadione vyksta koncertai, tačiau mums geriausias koncertas šį kartą yra ramybė ir poilsis.

***

Trečioji diena. Sapnavau, kad pramiegojau startą, draugė išėjo viena, ir pabudusi vos neiškritau iš lovos. Tačiau atmerkusi akis išvydau nukarusią antrame lovos aukšte miegančios bičiulės koją.Vadinasi, viskas gerai.
Pasirodo, dar anksti – laikrodis rodo penktą valandą ryto. Tačiau užmigti nebeišeina. Prasivarčiau lovoje, o šeštą ryto užkaičiau arbatą.
Arbata, kava, medus, drabužiai ir higienos priemonės – tokius daiktus buvome pasiėmusios. Laimei, užteko proto įsimesti dar ir virdulį, tad vėliau juo naudojosi ne tik mūsų kambaryje gyvenančios merginos, tačiau ir kaimynai.
Žalioji arbata mus gelbėjo visą laiką – ją ir vandenį gėrėme neribotais kiekiais, o valgėme labai nedaug. Mat nieko sunkaus ir karšto nesinorėjo, o Ruklos parduotuvėje daržovių ir vaisių pasirinkimas – labai ribotas. Pavyzdžiui, vakar nusipirkome du pomidorus ir vieną citriną. Mat iš vaisių ar daržovių daugiau nieko padoriai atrodančio nebuvo.
Išgėrusios arbatą pasukome pusryčiauti. Kalbų, jog važiuosime namo, neliko – pasiryžome eiti ir trečią dieną. Išėjome į lauką, sutikome kitus žygio dalyvius. Akivaizdu, kad kiekvieną dieną daugėja šlubuojančiųjų. Pirminės energijos – mažai.
„Ryžtas. Valia. Garbė“ – tai žodžiai, kuriais palydimas „Radvilų žygis“.
„Ryžto nėra. Valios – tik likučiai. Laikomės dėl garbės“, – tokią trumpąją žinutę jau išėjusi į trasa nusiunčiu bičiuliui. Sulaukusi atsakymo vos nepaspringau iš juoko.
„Turint amžių, reikia turėti ir proto“, – tokia SMS atskriejo į mano telefoną. Suprask – niekas į žygį per prievartą nevarė. Žinutė pakelė nuotaiką.
Trečioji diena buvo savotiškas lūžis. Daugiau nei pusę trasos įveikėme vienu atsikvėpimu. Nuovargio beveik nejutome. Gerokai sunkesnė buvo antroji kelio pusė – lauke karšta, o mums eiti pavėsyje beveik neteko. Tačiau finišą pasiekėme.
Vakare nusprendėme nuvažiuoti namo ir susitvarstyti kojas. Draugei maudė kelią, abiems ant padų – nuospaudos. Nakvoti grįžome atgal į kareivines. Sako, naktį buvo audra. Tačiau nieko negirdėjome.

***

Ketvirtoji diena. Šviesa tunelio gale. Manau, paskutinius 32 kilometrus įveiksiu tuo atveju, jei pavyks atsikelti iš lovos ir žengti pirmuosius žingsnius. Kojos tarsi švininės ir kažkodėl visai nesilanksto. Turėtų padėti dušas, tad visai rimtai imu mastyti, kad iki prausyklos galėčiau nuropoti keturiomis, o paskui jau – kaip nors.
Tačiau šios idėjos atsisakau, mat įsivaizduoju koridoriuje bevaikštinėjančių karių reakciją. Šiaip ne taip nuklibikščiuoju iki dušo ir ilgai stovėjau po tekančiu vandeniu. Dabar labiausiai už viską norėčiau namo. Bet paskutinę dieną nutraukti žygį būtų apmaudu.
Apie maistą nenoriu net pagalvoti. Draugė kone per prievartą įbruko kelis šaukštus varškės: „Nejuokauk, bent šiek tiek užvalgyti reikia“.
Užkandusios išeiname įveikti paskutinių savo kilometrų. Prisiminiau, kad pamiršau išsivalyti dantis ir susišukuoti. Bičiulė šyptelėjo: „Žinai, šiandien pasiekėme stadiją, kai išvaizda visai neberūpi. Aš net į veidrodį nepažiūrėjau, ir man tas pats, kaip atrodau. Noriu viską greičiau baigti ir grįžti namo“.
Nors kariai tikino, kad ketvirtoji diena bus lengva, tačiau man ji pasirodė kone sunkiausia. Kažkur išgaravo humoro jausmas. Vos pradėjus eiti su siaubu supratau, kad savo jėgas pervertinau ir reikėjo rinktis trumpesnę trasą.
„Nenueisiu“, – ištariau draugei. Ši pažvelgė ir nieko nepasakė. Visą kelią zyziau, kaip sunku, ir iš rankų beveik nepaleidau mūsų maršruto žemėlapio – skaičiavau kilometrus ir poilsio postus. Mano zirzimas nusibodo ir bendražygei, tad paliepė tylėti. Užsičiaupiau.
Tada griebiau telefoną, ir nutariau paskambinti kitai draugei, gal papasakos kokį anekdotą ir šiaip paplepėsime. Velnias. Nėra ryšio. Kodėl kariai sudarė tokius maršrutus, kur net telefonu pasinaudoti nėra galimybės? Pykstu ant viso pasaulio, bet labiausiai – ant savęs. Iki finišo – dar apie 20 kilometrų. Kitaip tariant – dar keturios valandos nuobodaus ėjimo. Aš tiek neištversiu.
Iš kelioninės kuprinės išsitraukiu butelį vandens ir susiverčiu ant galvos. Tampa šiek tiek vėsiau. Tačiau gerti dabar nebeturėsiu ko.
Einame tylomis. Kilometrai mažėja labai lėtai. Akyse mirgėjo, sekino karštis, kankino troškulys. Pasiekėme trečiąjį poilsio postą. Nuo jo iki galutinio finišo – maždaug 6 kilometrai. Kojų skausmas jau nebevargina – prie jo tiesiog įpratome. Tačiau nors oro temperatūra – virš 30 laipsnių, ir kūnu žliaugė prakaitas, ėmė krėsti šaltis ir drebulys. Guodžiamės tuo, kad liko visai nedaug ir finišą tikrai pasieksime. „Nors ir keturiomis“, – nutarėme abi.
Išgeriame nuskausminamųjų vaistų, o poste budinti medikė patarė, kaip susiveržti kojos kelią, kad mažiau skaudėtų.
Paskutinieji kilometrai sunkūs, tačiau jausmas – saldus. Keliasdešimt minučių, ir pasiekiame finišo liniją. Skambėjo muzika, mums ant galvų liejo šampaną, kažkas spaudė rankas, kažkas įteikė diplomą, dar kažkas – pabučiavo. Viskas. Baigta. Per keturias dienas nuėjome 128 kilometrus.
Po pirmųjų atokvėpio minučių apėmė keistas jausmas. Suprantau, kad aš dar nenoriu namo. Nenoriu iš gyvenimo miške ir kareivinėse grįžti į kasdienybę – su kompiuteriu, televizoriumi ir panašiais dalykais.
Tik trasą įveikusi pati supratau, kodėl daugelis žygeivių į „Radvilų kelius“ eina dar ir dar kartą, o atsisveikindami sako ne „sudie“ , o „iki“. Kitais metais labai norėčiau įveikti didesnį atstumą.
Grįžusi namo pirmiausia užsiropščiu ant svarstyklių. Per keturias dienas netekau beveik 4 kilogramų

Šiemet Ruklos mokomojo pulko karių rengiamas žygis “Radvilų keliais” į savo maršrutą įtraukė ir Jurbarko rajona.
Penktakart startuojantis žygis bus tarptautinis, tad tikimasi sulaukti daug dalyvių iš užsienio šalių.
Per mūsų rajoną nusidrieks ekstremalaus žygio maršrutas. Rugpjūčio 8 d. žygeiviai iš Jurbarko keliaus panemune pro Skirsnemunę, Raudonę, Veliuoną, Seredžių. Numatytuose punktuose, kuriuose žygio dalyviai ir juos lydintieji asmenys gales trumpam stabtelėti, koncertuos folkloro grupės, prekiaus amatininkai ir kulinarinio paveldo puoselėtojai.
Žygio dienomis rajone tikimasi sulaukti daugybės svečių, kuriems bus reikalinga ir nakvynė.

Mokomojo pulko organizuojamas “Radvilų žygis” šiemet buvo skirtas didikui Kristupui radvilai Perkūnui, kuris 1579 m. išgarsėjo sėkmingu karo žygiu iš Svyrių į Polocką. Nors iki šio miesto šiandieniniai dalyviai ir nenukeliavo, tačiau per porą dienų sukorė tiek kilometrų, kiek prie automobilio pripratęs 21 metų amžiaus pilietis.

Negerti ir nekrypuoti

“Radvilų kelių” dalyviai gali rinktis šiuos maršrutus: 120, 160, 200 kilometrų per keturias dienas arba “eXtreme” trasą – 200 kilometrų per dvi paras. Tie, kurių neišgąsdino šios sąlygos, pradėjo ruoštis žygiui. Mokomasis pulkas ištiesė pagalbos ranką – visais įmanomais kanalais išplatino rekomendacijas, kaip ruoštis ir sėkmingai dalyvauti žygyje, kad būtų pasiektas finišas. Kai kurie patarimai skambėjo gana viliojamai: “Žygio metu negerkite jokių alkoholinių gėrimų bei gėrimų su angliarūgšte. Po žygio galima atsigerti alaus.” Kaip žinote, žygyje svarbiausia transporto priemonė yra kojos, todėl daugiausia dėmesio skirta joms: “Nusikirpikite nagus tiesiai”, “Eidami kojas dėkite tiesiai (nekrypuokite)”, “Batų priekis turi būti nukreiptas judėjimo kryptimi”, “Kojinės neturi būti suadytos, susiūtos ar per didelės”. Kadangi žygis skirtas Perkūnui, griaudžiant ir žaibuojant primenama susirasti pastogę, o jei nėra tinkamos vietos – pritūpti.
Žygis “Radvilų keliais” yra rimtas jėgų išbandymas, todėl organizatoriai rekomendavo sudaryti treniruočių grafiką ir vaikščioti įvairiomis oro sąlygomis, stengtis iš viso įveikti 400 km, įskaitant bent dviejų dienų žygius. Treniruotes vertėtų užbaigti likusdviems savaitėms iki žygio.
Patarimai patarimais, o ar žygeiviai jų paisė – paaiškės trasoje, kuri šiemet buvo itin nelengva…

Po kalvas ir balas

Kad neįgristų tie patys maršrutai, žygio organizatoriai suteikia progą pasivaikščioti vis naujais keliais, kartu tikėdamiesi ugdyti patrioto savybes – meilę gamtai ir gimtajam kraštui. (Kaip jau minėta, apie meilę savo kojoms turi mąstyti patys žygeiviai…)
Šį kartą “Radvilų kelių” trasos nusidriekė ir po Vilniaus rajoną. Net mūsų redakciją antrą žygio dieną pasiekė toks piliečio skambutis iš Trakų: “Ar man vaidenasi, ar čia tikrai danai žygiuoja?!”. Taigi tiek kariai iš Danijos, tiek kiti dalyviai iš tiesų keliavo “eXtreme” trasa, kuri prasidėjo Naujojoje Vilnioje, tuomet ėjo pro Medininkus, paskui žygeiviai ropštėsi ant Juozapinės kalno (beje, aukščiausio Lietuvoje – 294 m), tuomet užsuko į Keturiasdešimties totorių kaimą (kurio įkūrėjus iš Krymo 1397 m. parsigabeno pats Vytautas Didysis) ir – į Trakus. Kitą dieną maršrutas driekėsi per Trakus, Bražuolę, Geisiškes, Kernavę, Ardiškį, Čiobiškį, Liukonėlius, Perelozus į Ruklą. Negirdėjote daugelio šių pavadinimų? Tuomet jums iš teisų vertėjo dalyvauti žygyje, mat jo dalyviai šiuos pavadinimus atsimins ir naktį pažadinti…
Kitas distancijas pasirinkę žygeiviai taip pat aplankė Ruklą, Gaižiūnus, Liukonėlius, Čiobiškį, Musninkus, Bartkuškį, Kernavę, Perlozus. Beje, šio kaimelio pavadinimas kilęs iš žodžio “perelozli” – “perlindo per mišką į lauką”. Taigi kas atėjo iki šio kaimelio, galima sakyti, tapo “žygio perelozais”, mat jau buvo įveikę sunkiausias miškuotas vietas ir iki finišo lauko tebuvo likę apie 15 kilometrų.
Žygio maršrutus numatė Mokomojo pulko S-3 skyrius, kuriam ir buvo pavestas šis darbas. “Važinėti ir matuoti maršrutus pradėjome kone prieš metus. Šįkart trasa sunkesnė, mat reljefas gana kalvotas. Lietus taip pat apsunkino trasą, nes daug kur keliai pažliugo. Beje, trasą dar kartą patikrinome, visą apvažiavome prieš pat žygį”, – sakė S-3 skyriaus viršininkas kpt. Vytas Grunda.
Iš tiesų trasomis nenusivylė ir žygeiviai.
“Keliai labai įvairūs: buvo pelkių, neišvažiuojamų vietų, kuriose net aprūpinimo transportas klimpo… Vis dėlto sunkaiusia buvo šią naktį, nes ėjome miškinga vietove, kurioje visi takeliai buvo užpilti vandeniu”, – sakė “eXtreme” žygeivis srž. Tomas Rutavičius, Mokomojo pulko instruktorius.
Keliai keliais, bet kas ir kodėl susigundė jais eiti?

Žygio drama nr. 1: ašarėlės

Kaip Radvilų negalima vadinti tiesiog eiliniais Lietuvos bajorais, taip ir Mokomojo pulko projekto “Radvilų keliais” negalima vadinti eiliniu vieno dalinio žygiu. Šis prieš ketverius metus be niekur nieko kaip grybas po lietaus išdygęs renginys dabar tapo reiškiniu, be kurio neįsivaizduojamas Lietuvos kariuomenės gyvenimas. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad jame dalyvauja kariai iš visos kariuomenės dalinių. Ir esu tikras, kad tapti “Radvilų kelių” žygeiviu jau tampa garbės reikalu. Savo ausimis girdėjau, kaip vienso tarnybos karys, nusivylęs, kad iš trijų jo kolegų du iškrito trečią dieną, prisiekė kitais metais pats eiti ir apginti savo dalinio garbę…
Šis reiškinys jau peržengė kariuomenės rėmus, jame mielai dalyvauja ir civiliai nuo vaikų iki senelių. Netyčia internete užklydau į vienos mokyklos konferenciją, kurioje entuziastingas vaikinas ragino: “Ten kariuomenėje, organizuoja žygį, keturių dienų. Nakvynė, diplomai, viskas – NEMOKAMAI!!! Varom!!!”. Dar vieną iškalbingą pavyzdį pateikė vienas Mokomojo pulko majoras, kuriam priešpaskutinę žygio dieną teko atsidurti tokioje situacijoje: “Važiuoju pro trasą, žiūriu, stovi vaikiukas, gal kokių dešimties metų, ir verkia. Paklausiu, kas atsitiko. Atsakė, kad kojas visas skauda, negali toliau eiti. Ki tos dienso finišo buvo likę keli kilometrai. Pasiūliau jį pavežti, nes vis tiek jau toliau neis. Vaikinukui visą kelią ašaros riedėjo kaip pupos, kad nepraėjo trasos, į kelionės pabaigąnet ir aš susigraudinau…
Dalyvių į šį alinantį žygį susirenka taip pat nemažai. Pirmais metais startavo 576 žygeiviai, antrais – 944, trečiais – 655, ketvirtais – 543. Tiesa, kaskart maždaug trečdalis žmonių iki galo trasos neįveikia. Gal todėl, kad nepaiso organizatorių patarimų?

Žygio drama nr. 2: skausmingos pėdos

Paskutinė žygio diena. Iki finišo lieka kokie 5 kilometrai. Paskutiniame poilsio taške nusprendžiame patykoti ištvermingiausiųjų. “Čia jiems duodame atsigerti vandens, parodome žemėlapyje, iki kur jau atėjo. Apsidžiaugia pamatę, kad nebedaug liko. Jau keli praėjo, atrodė visai nieko. Kitais metais ir aš eisiu”, – sakė eil. Tomas Aukščiūnas iš Mokomojo pulko, budėjęs poilsio poste.
Mums lūkuriuojant, pirmoji lengvu žingsniu atėjo Inga Gusiavaitė, devintokė, besimokanti Rukloje. “Ėjau 30 km. Jaučiuosi nepavargusi, einu pirmą kartą. Draugė pasiūlė, tai sutikau palaikyti jai kompaniją, norėjau save išbandyti. Iš mūsų mokyklos nemažai mokinių eina. Sunkiausia pabaigoje, kyla noras mesti, bet kai tiek mažai liko – kaip nors nueisime”.
Netrukus postą pasiekė ir dar vienas spartuolis, 50 km ėjikas eil. Tomas Pokunevičius iš Mokomojo pulko, Gaižiūnų poligono kuopos: “Šiandien einu jau devynias valandas. Buvo visko: kirtome labai akmenuotą, maždaug 4 km atkarpą, saulutė kepino – sunku. Postus savo distancijoje pirmi antri pasiekiame”.
Vis dėlto mums knietėjo sužinoti, ar žygį einantys žmonės iš tiesų tam ruošėsi, kaip rekomendavo organizatoriai? Paskutinę dieną žvaliai ir energingai atrodanti “extreme” trasos ėjikė gr. Loreta Garbačiauskytė iš KASP 6-osios rinktinės “Šiauliai” atskleidė, kas jai padėjo “prisikasti” iki finišo: “Dalyvavau visuose žygiuose, kas kart eidavau vis ilgensiu atstumus, šįkart pasiryžau ir 200 km per porą parų. Treniruočių iš tiesų reikėjo, stengiausi kas dieną nueiti po 8 – 10 km. Dabar kojos jau tikrai pavargo, bet po truputį einame. Žygyje labai nuotaiką pakelia pokalbiai ir papokštavimai su draugais, kurių čia nuolat susirandi”.
Tuo tarpu pailsėti šešėlyje sutūpęs penkių karių būrelis, iš sunkių batų išsilaisvinęs pūslėtas ir pleistrais užklijuotas kojas, vieningu balsu tvirtino, kad tokiems reindžeriams kaip jie jokio pasiruošimo nereikėjo… Iš tiesų žygyje geros nuotaikos netrūko. Trumpam sustojęs Karo akademijos trečio kurso kariūnas Regimantas Balius nepatingėjo išversti savo kuprinę ir parodyti, ką joje neša. Ten aptikome kojinių, vaistų, įvairių tepalų ir pudros kojoms, žėlė nuo skausmo. Mylimosios nuotraukos sakė nesinešąs, mat jei labai išsiilgsta – paskambina mobiliuoju telefonu. Kartu ėjusiam vyr. ltn. Rmigijui Žilinskui šiuo atžvilgiu labiau pasisekė, mat su šypsena pasakojo, kaip viename poste jo laukusi žmona ir palepinusi nuvargintas kojas masažu.
Labai energingai poilsio vietą pasiekė ir šeši žygyje dalyvavę užsieniečiai – Danijos Karo akademijos atstovai. Jie ryžosi nueiti sudėtingiausią – 2×100 – trasą. “Mus dalyvauti pakvietė jūsų akademija. Mums patinka žygiai, tiesa, Danijoje distancijos trumpesnės, taigi ėjimas čia mums yra iššūkis. Pats sunkiausias momentas yra dabar, nes kojos sudiržusios, skauda, bet finišą tikrai pasieksime”, – įsitikinęs ltn. Nikolajus Martino. Jo kolegai srž. Džeikobui Džensenui patiko įspūdingi Lietuvos peizažai: “Labai gražu, labai skiriasi nuo Danijos. Man patiko ir draugiški žmonės, o trasa iš tiesų labai sudėtinga. Laimė, finišas jau netoli”.
Manome, kad sunkiausios trasos ėjikai verti didesnio dėmesio.

“Kraštutinių ypatingųjų” taktika

Kadangi kalbant apie patriotinį – edukacinį – integracinį žygį “Radvilų keliais” man itin neskamba anglicizmas “extreme”, kuriuo pavadinta sudėtingiausia trasa, tikiuosi jos ėjikai nesupyks, jei ją pervadinsiu pagal žodyno siūlomą vertimo variantą – “kraštutine ypatingąja”.
Per dvi paras įveikti 200 km savomis kojelėmis – ne juokas, todėl jo žygeiviams prireikė ne tik fizinės ištvermės ir geležinės valios, bet ir taktinių gudrybių. “Mes ėjome taip: sustodavome tik parūkyti kontrolės postuose ir poilsio vietose – 30 min., ilgai sėdėti vengdavome, kad kojos neatšaltų. Šią naktį buvome priversti ilgiau ilsėtis, man trasa buvo nesužymėta, taigi miegojome ant žemės dvi valandas. Kol miegojome – kojos ištino. Pirmą naktį iš viso nemiegojome. Po įveiktų pirmųjų šimto kilometrų išgėrėme penkiese vieną alaus butelį”, – pasakojo vyr. ltn. R.Žilinskas iš Mokymo ir doktrinų valdybos.
Jo komandos kolega kariūnas R. Balius sakė, kad “kraštutinę ypatingąją” eina atostogų sąskaita: “Norėjau save išbandyti, bet antrą kartą tikrai nebeeisiu. Nenusivyliau, bet nematau tikslo dar kartą eiti, ir taip nemažai pratybų turime, kuriose sąnariai ir kojos kenčia. Čia vyksta labai įdomus bendravimas su žmonėmis: per 100 km greitai su draugais išsišneki, o paskui – pagal situaciją. Štai pakeliui susijungėme su kita komanda ir šauniai einame jau kokius 40 km. Apskritai daug naujų pažinčių, smagu eiti. Atsigausime greitai: po trijų dienų niekas net neįtars, kad dalyvavome šiame žygyje”.
Dar vienas “kraštutinis ypatingasis”, Mokomojo pulko instruktorius srž. T. Rutavičius, iki finišo likus keliems kilometrams, buvo nusiteikęs linksmai: “Žygyje ilsėjomės savo nuožiūra. Mūsų komanda buvo labai draugiška, vieni kitais rūpinmomės ir linksminome – ir dainavome, ir magnetofono klausėmės, kurį nešėmės visą kelią. Žygyje dalyvauju ketvirtą kartą, pastebiu, kad ėjikai tobulėja, išmoksta, kaip reikia paruošti organizmą, prižiūrėti kojas. Svarbiausia einant “Radvilų keliais” – pasitikėti savimi, naudoti tepalus ir turėti gerus batus”.
Ir kur čia pasiginčysi: jei po 198 km sako, vadinasi, žino.

Perkėla ir triumfo arka

Likus porai kilometrų iki finišo, dalyvių laukė dar vienas išbandymas – kėlimasis per Nerį. Tiesa, per ją patiems plaukti nereikėjo, nes Mokomojo pulko aktyvistai surengė “Botsmono Jurgučio” perkėlą (toks neoficialus pavadinimas jai prilipo). Joje visi žygeiviai buvo susodinti į kateriuką, kuris ir plukdė juo į kitą pusę. Po tokio malonaus pasiplaukiojimo iki finišo tebuvo likę vos pora kilometrų.
Na, o Ruklos mokyklos stadione visi jau laukė grįžtančiųjų. Ties paskutiniais metrais buvo suręsta vainikais apipinta triumfo arka, ją kertančius žygeivius pasitikdavo iškilmingų maršų muzika, energingų sirgalių šūksniai ir sveikinimai. “Mes – už Mokomojo pulko komandą, nes joje eina mūsų kolegos, vaikai, vyrai. Palaikome juos ir norime šventiškai sustikti. “Radvilų žygis” yra didžiausias metų įvykis Rukloje. Kitais metais “extreme” žada eina visos buitinio aptarnavimo darbuotojos”, – pasakojo Ramutė Pudrickienė, Mokomojo pulko siuvėja, bene aktyviausia viso linksmai nusiteikusio moterų būrelio sirgalė.
Skaudančiomis pėdomis atmynę iki finišo, dalyviai paskutiniams metrams sukaupdavo visus jėgų likučius – šypsodamiesi, aukštai iškėlę galvas ir kuo tvirtesniu žingsniu pralįsdavo pro triumfo arką, žyminčią kelio pabaigą. Žygeiviai iš Danijos paskutinę atkarpą sugebėjo tvarkingai išsirikiavę nužygiuoti. Toks jų ryžtas buvo aplaistytas šampano purslais, kaip ir daugiausiai sirgalių turėjusios Mokomojo pulko komandos.
Visiems usgįžus, laukė dar vienas nemenkas malonumas – apdovanojimo žygio medaliais ir diplomais ceremonija bei smagus koncertas (turbūt labiau ausims, o ne kojoms…).

- “Jau trečią kartą organizuojamas žygis stiprina kariškių ir civilių ryšius, nes kartu įveikdami kliūtis ir leisdami vakarus prie laužo žmonės geriau pažįsta vieni kitus, suranda naujų draugų. Mes visi esame vienos tautos vaikai, tos pačios istorijos paveldėtojai”, – linkėjo visiems trečiojo žygio pradžioje Lietuvos kariuomenės vadas gen.mjr. Jonas Kronkaitis.

DALYVIŲ ATSILIEPIMAI:

- “Reikėjo matyti, kaip sėdi vyrai: kojos nutrintos, akyse ašaros… stojasi, eina dantis sukandę… Noras ne tik sau įrodyti, ką tu gali, bet ir tai, jog kariuomenėje ir šaulių sąjungoje ne vien vaikai ir seniai tarnauja. Manau, jog visi finišą pasiekusieji man pritars, kad žygyje svarbiausia buvo ne žaizdotos kojos ar perkaitusi galva, bet noras įveikti save ir įodyti, ką dar gali pasiekti”, – įspūdžiais dalijosi Dainius Pilypas. “Karys”, 2002 m. rugpjūtis

- “Žygis, sukėlęs didelį visuomenės susidomėjimą, tampa vis populiaresnis. 2001 m. žygis “Radvilų keliais” paliko labai gilų įspūdį, tad išsiruošęs į antrąjį žygį, nutariau pasiimti fotoaparatą.” Romualdas Duanuskas, Kauno AVDŠR vadas “Trimitas”

- “Įspūdžiai patys geriausi, kai jau pasieki tikslą. Smagu, kad aplenkėm net tuos, kurie iš mūsų “daro” karius, nes jie neįveikė distancijos,” – segdamasis žygio medalį didžiavosi Mokomojo pulko IV mokomojo bataliono II kuopos eil. R. Mimas iš Vilniaus.

- “Po šio žygio žinau, kad kažką galiu…” “Karys”, 2002 m. rugpjūtis

- Susirinkę žiūrovai audringais plojimais ir valiojimais pasitikdavo kiekvieną žygeivį, o Mokomojo pulko vadas plk. ltn. R. Zinkevičius spaudė rankas ir segė medalius. Nors pavargę, bet laimingi su medaliais ant krūtinių po oficialaus uždarymo žygeiviai skirstėsi į namus. Daugelis išvažiavo su mintimi, kad ateinančiais metais vėl sugrįš ant smėlėtų Nėries krantų ir tęs gražias tradicijas. “Naujienos”, 2002 m. rugpjūčio 3d.

- “Žygis yra jaunimo auklėjimo patriotine dvasia mokykla, kurioje žygeiviai turi įveikti save ir nuglėti sunkumus. Tėvynei reikia tvirtų ir užgrūdintų žmonių.” Ats.plk. Stasys Levulis buvęs Mokomojo pulko vadas. “Naujienos” 2002 liepos 30 d.

- “Žygio idėją prieš keletą metų iš Olandijos parsivežė dabartinis Mokomojo pulko vyr.puskarininkis psk. Vidmantas Genys. Pulko vadui plk.ltn. Rimantui Zinkevičiui trečiojo žygio uždarymo metu įteikė simbolinę dovaną – maišelį žemių, žygio dalyvių atneštų iš Radvilų žemės – Biržų. Olandijoje jau daug metų vyksta panašūs žygiai, ir nemažai lietuvių, tuo metu tarnavusių BALTBAT’ e, dalyvavo šiame žygyje. Anot vieno iš žygio organizatorių psk. V.Genio brolio mjr. Algirdo Genio, Olandijoje, paprastai kiekvienais metais vyksta tradicinis nesikeičiantis, žygis, o “Radvilų keliuose” atsiranda naujovių – keičiasi maršrutai. Trečiajame žygyje atsirado Ekstreme, kur dalyviai žygiavo 2 kartus po 100 kilometrų ir į Ruklą atėjo iš Biržų. “Savanoris” – 2003 m. rugsėjo 4 d.

- Šiemet pirmą katrą buvo organizuotas sudėtingesnis “Ekstreme” žygis ( dvi paros po100 km., tarp jų vienos paros poilsis), kurio dalyviai startavo Biržuose, finišavo Rukloje (Jonavos r.). Didžioji dalis žygeivių buvo kariškiai, tarp kurių trys moterys, viena jų – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės kpt. Vida Jurkšaitienė – sėkmingai įveikė visą atstumą. Pirmą kartą žygyje dalyvavo ir užsienio karių komanda. “Ekstreme” žygyje dalyvavo šešių Latvijos kariškių grupė. “Krašto apsauga” Nr.15 2003 08 25 – 2003 09 12

- Buvo labai malonu tai, kad žygio dalyvius labai palaikė vietiniai gyventojai, kurie vaišino obuoliais, linkėjo sėkmingai pabaigti žygį. Sunkiausia žygio metu buvo surasti savyje jėgų ir valios suklupus vėl atsikleti ir eiti toliau. Kpt. R. Puodžiukas “Savanoris” – 2003 09 18

- “Ekstremalų” vietoje sutiktas Latvijos karininkas vyr.ltn. Normanas Zavileiskis sakė pirmą kartą dalyvaujantis tokiame žygyje. “200 kilometrų žygis – ištvermės patikrinimas. Kita vertus, mes čia atliekame žvalgybą, juk pas mus tokio renginio dar nėra, todėl norime žinoti, kas tai yra – ekstremalusis žygis. Pratybose ne kartą įveikėme 100 km atstumą, o kaip įveikti 200 km. atstumą per kelias dienas, kai vien eini, – nebuvome išbandę, netgi nežinojome ar tai įmanoma. Tai sunku ne tik fiziškai, bet ir moraliai, tačiau nepalūžome, įveikėme.” L.Cibulskienė “Valstiečių laikraštis” – 2003 rugpjūčio 30 d.

- “Verta žygiuoti ne tik dėl Tėvynės gamtos grožio ir išbandyti save. Norėtųsi, kad trečiajame žygyje dalyvautų ir tie, kurie apie ankstesnius gal net nesužinojo.” Hab. moks. dr. gr. V. Kuprevičius “Savanoris” 2003 rugpjūčio 29 d.

„2003 metų kasmetinis Radvilų žygis skirtas Mykalojui Radvilui Rudajam atminti. Tai – trečiasis žygis. Tuo tarpu man jis buvo pirmasis… Tuos kelius praėjęs, tas dienas išgyvenęs, bent žingsnį žengęs finišo tiesiojoje, supras kiekvieną žodį, pajus ne tik savo, bet ir mano išgyvenimus. O tiems, kurie nedalyvavo… Palieku teisę interpretuoti.“

Žygis „Radvilų keliais“. Standartinė trasa 4x40km. 160 km. Nedaug? Nesudėtinga? Kitomis sąlygomis galbūt, bet čia, kur psichologinis, pačio sukeltas, spaudimas tampa kasdienybe, kur didžiausia klaida būtų pradėti logiškai mąstyti ir savęs klausti „Ką aš čia veikiu? Kam man to reikia?“, kur pūslės, atmušti padai, nukritę nagai, nuospaudos ir patempti raumenys, pervargę sąnariai, skaudančios čiurnos ir kitos panašios traumos tampa dalele tavęs, tai tampa kažkuo „truputėlį“ sudėtingesniu. Bet visgi stipriausieji persilaužia ir… žygiuoja… Nesvarbu, kad trečią rytą besikeliant… O siaube, tau atrodo, kad tavo gyvenime nieko kito neegzistavo išskyrus… žygiavimą. Keliesi, ruošiesi, eini… O toliau? Vėl keliesi, ruošiesi, eini. Deja, tai tampa monotonija.
Negana to, paskutinėmis dienomis (o kai kurie tai patiria jau antrąją, net pirmąją dieną) tampi lyg robotu – nebereaguoji į aplinką, nebesuvoki, nebenori suvokti to, kas vyksta aplinkui, ką šneka tie visi žmonės. Jau grįžę juokavome, kad įrašę tuos svaičiojimus ir vėliau paklausę… nieko iš to nepeštume, nes jie prilygtų bepročių vapaliojimams.
Tačiau kai kurie nenusmunka, kai kurie ima mąstyti, ieškoti, skaičiuoti. Trečiąją dieną ėmiau apmąstyti beveik kiekvieną žingsnį, įvertindavau posūkius ir tai tik tam, kad sugebėčiau sutaupyti geriausiu atveju 10, o gal 5 ar bent 1 žingsnelį. Kartais suvokdavau, jog pasiekiu tokį stovį, kai ėjimas tampa natūraliu būviu, žingsnis nebereikalauja pastangų ir atrodo, kad kvėpuoji tam, kad eitum, o eini tam, kad kvėpuotum.
Taigi logiškai pamąsčius iškyla klausimas – kam tada to reikia? Kam save kankinti?

Trumputė, bet tokia didinga finišo akimirka. Akimirka, kai Tu suvoki, jog iškentėjai, jog praėjai, galų gale, jog buvai stipresnis už kitus, iškritusius. Ir dar vienas momentas, dar viena GARBĖS akimirka – diplomų ir galbūt medalių įteikimas. Kai laikai rankose įrodymą, jog Tu čia buvai, jog nugalėjai SAVE… Patikėkite, tai dieviškas jausmas…

„RYŽTAS, VALIA, GARBĖ“ – medalyje lyg krauju iškalti žodžiai:
1. turi pasiryžti eiti,
2. apsiginkluoti geležine valia,
3. Garbė. Tau belieka ja pasimėgauti.
Visus etapus perėjau. Visais laipteliais užkopiau. Ir nė trupučio nesigailiu, nes kiekvienas prakaito lašas, skausmo akimirka buvo verta to.

Už jokius turtus, niekada gyvenime nenusipirksi išgyvenimų! Niekada negalėsi mėgautis, didžiuotis laurais, jei nebūsi jų iškovojęs!
Tik tada, kai įveiksi savo abejones, po kojomis pasiklosi gyvenimą. Gyvenimą, kuris teiks malonumą, kuris džiugins vien tuo, kad teka… Sveikinu ne tik tuos, kurie žengė link kraštinio finišo, bet ir tuos, o gal net labiausiai tuos, kurie ryžosi pamėginti ir sudalyvavo. Patikėkite, visi ten pabuvoję, užlipo vienu laipteliu aukščiau…
Noriu padėkoti žmogui, kurio balsas buvo didžiausias paskatinimas EITI, kuris palaikė viso žygio metu, nors pačiam buvo daug sunkiau. Ačiū, Dainiau, ne tik už žygį…„

Su pagarba Lina Žukauskaitė

P.s.

Jei pasiryžai tu, žmogau,
Išgirsk šiandieną maršo ritmą,
Pakelki galvą kuo aukščiau,
Didingus Radvilų kelius išvyski.

Ne kartą skausmas pasitiks,
Alsuos į veidą abejonės.
Bet nesustok! Nė negalvok!
„Ne man šita kelionė!“

Atšals tas ryžtas, šilumos tetrokši,
Tuomet skambės tai lyg malda:
„Mergyt, ir klupdamas kartosiu,
Myliu Tėvynę ir Tave!“

Didžiulės valios pastangom
Rytoj tu vėl startuosi.
Sulinkus keliams, mintyse
Visus šventuosius atkartosi.

Tačiau tikėk, išauš akimirka,
Kai nebejausi skausmo.
Tada išvysi širdimi
Garbė verta kiekvieno žingsnio…