Kariuomenės ir visuomenės pėsčiųjų žygiai Lietuvoje ir pasaulyje

Keturių dienų žygis “Radvilų keliais” šiais metais startuos jau aštuntąjį kartą ir, kaip mano šio žygio rengėjų iniciatyvinė grupė, pagal visus kriterijus žygis “Radvilų keliais” jau gali tapti kandidatu stojant į Tarptutinę Žygių Lygą.

Kviečiame visus, kurie palaiko keturių dienų žygio “Radvilų keliais” projektą ir aktyviai dalyvauja visuose žygiuose, išreikšti savo nuomonę ir pasiūlymus (Jums priimtinais būdais: laišku, faksu, el.paštu ir kt.) apie galimybę Lietuvos kariuomenės žygiui “Radvilų keliais” kandidatuoti į Tarptautinę Žygių Lygą.

Jūsų nuomonė mums labai svarbi!

Tarptautinė Žygeivių Asociacija yra nepolitinė, pelno nesiekianti organizacija, kurios tikslas:

-  skatinti žygiavimą kaip visavertį ir sveiką poilsį;
-  puoselėti tarptautinį supratimą ir gerą valią, skatinant dalyvauti žygiavimo renginiuose kitose šalyse ir apdovanojant pagal numatytą programą.

Tai yra atliekama, organizuojant tarptautines daugiadienes nekonkurencinio pobūdžio žygiavimo varžybas kiekvienoje iš šalių narių, priklausančių šiai lygai.

Dabartiniu metu yra 22 šalys narės, paskutinės varžybos vyko Prancūzijoje 2004 m. Pagal dabar galiojančias taisykles kiekviena šalis narė turi teisę surengti vieną žygį per metus savo teritorijoje, tačiau ateityje numatoma, kad Europai nepriklausančios šalys narės galės surengti du žygius, jeigu tarp abiejų maršrutų bus ne mažiau kaip 1000 km ir kiekviena teritorija topografiškai skirsis viena nuo kitos.

Kviečiame jus dalyvauti šiuose žygiuose, pajausti geros valios atmosferą ir draugiškumą, kuris vyrauja tarp tarptautinių ir vietinių dalyvių. Pasinaudokite Žygių Lygos pasaulinio masto žygių programa tam, kad:

-  pamatytumėte įvairias šalis;
-  susipažintumėte su naujomis kultūromis;
-  surastumėte naujų draugų;
-  atnaujintumėte ryšius su žygeiviais, kuriuos buvote sutikę anksčiau.

Žygių himnas:

Audio clip: Adobe Flash Player (version 9 or above) is required to play this audio clip. Download the latest version here. You also need to have JavaScript enabled in your browser.

Žygiavimas yra:

-  paprasčiausias ir pagrindinis žmogaus atliekamas pratimas;
-  sporto šaka, kurią gali kultivuoti bet kuris galintis žygiuoti asmuo;
-  sporto šaka, tinkama žmogaus kūnui ir protui lavinti;
-  sporto šaka, kuri suartina žmones tiek tautiniu, tiek ir tarptautiniu lygiu, tokiu būdu skatindama tarpusavio supratimą;
-  sportas, kuris leidžia žmonėms pamatyti gamtos harmoniją ir suprasti, kad natūralūs jos ištekliai yra riboti ir aplinka turėtų būti saugoma.

Taigi mes pareiškiame:

-  Žygiavimas turėtų būti skatinamas kaip įprastinė sporto šaka;
-  Didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ne tik individualiam ar vietinės reikšmės žygiavimui, bet ir valstybiniu bei tarptautiniu lygiu;
-  Šiuolaikinis gyvenimo būdas tampa vis labiau priklausomas nuo modernios civilizacijos, todėl žygiavimas turėtų būti skatinamas kaip viena iš svarbiausių sveikos gyvensenos formų.

Daugiau informacijos: IMLwalking.org

Idėja surengti nekonkurencinio pobūdžio varžybas kilo Nijmegen Vierdaagse. Be jokios abejonės, tai yra seniausias ir didžiausio masto įvykis pasaulyje, suorganizuotas 1909 metais.

Atsižvelgiant į tai, kad varžybos vyko sėkmingai ir jose dalyvaudavo vis daugiau ir daugiau žmonių iš užsienio šalių, Olandijos organizacija KNBLO 1950 metais pradėjo organizuoti panašaus tipo žygius kitose Europos šalyse.
1977 metais Japonijos Žygių Lyga surengė trijų dienų Japonijos Žygį. Tai buvo pirmasis keletą dienų trunkantis žygis, organizuotas Japonijoje. Tai buvo labai svarbus laimėjimas, kuris reiškė, kad ateityje organizuojami tokie nekonkurenciniai žygiai nebeapsiribos vien tik Europos šalimis.

1986 metai aštuonios steigiamosios nacionalinės narių organizacijos susitiko Olandijoje, kad aptartų galimybę suformuoti tam tikros struktūros tarptautinę žygeivių lygą. Tuo metu šalims atstovavo Japonija, Nyderlandai, Belgija, Šveicarija, Liuksemburgas, Austrija, Danija ir Airija. Šio susitikimo metu buvo nutarta suformuoti minėto pobūdžio lygą.

Tokiu būdu Tarptautinė Žygių Lyga buvo patvirtina kaip oficiali organizacija 1987 metais Tokijuje, Japonijoje.
Nuo to laiko narių skaičius šioje lygoje nuolat augo, kol pasiekė skaičių 22, 2004 metais priėmus Prancūziją.

Šalys narės:

Airija	Australija	Austrija	Belgija	Čekija	Danija
Didžioji Britanija	Italija	Izraelis	Japonija	JAV	Kanada
Pietų Korėja	Liuksemburgas	Naujoji Zelandija	Nyderlandai	Norvegija	Prancūzija
Suomija	Šveicarija	Taivanis	Vokietija

Kaip tapti žygių lygos nariu:

Yra du etapai, norint tapti lygos nariu. Pirmame etape šalis gali būti priimta kaip Žygio kandidatė, antrame etape ji priimama jau kaip Žygio narė.

Kandidatų vertinimas reiškia tai, kad lygos atstovai turi įvertinti šalies žygio vietovę ir jos tinkamumą žygiavimui. Po to kiekvienas komisijos narys rašo pranešimą lygos vadovybei ir balsuoja dėl galimo kandidato priėmimo į narius kito susitikimo metu.

Prieš pateikiant paraišką dėl priėmimo į kandidatus, šalies žygio organizavimo procedūros turi atitikti šiuos reikalavimus:

-  žygis privalo būti nekonkurencinio tipo, trunkantis dvi ir daugiau dienų;
-  trasos ilgis turi būti ne mažiau kaip 20 km kiekvienai žygio dienai;
-  žygiavimas kiekvieną dieną turi prasidėti iš to paties punkto;
-  prieš pateikdama prašymą dėl priėmimo, šalis jau turi būti rengusi tokio tipo žygius bent trejus metus;
-  žygis turi būti gerai organizuotas, finansiškai patikimas ir įstatymiškai teisėtas;
-  turi būti pateikti įrodymai dėl vietinės paramos iš visuomenės ir privataus sektoriaus pusės (įskaitant pakankamą vietinių žygeivių dalyvavimą).

Jeigu šie kriterijai atitinka, žygio organizatoriai gali rašyti prašymą generaliniam sekretoriui dėl priėmimo į kandidatus. Smulkesnės detalės dėl narystės ir mokėjimo reikalavimų pateikiamos vėliau.

1-OJO HUSARŲ PULKO ISTORIJA

1918 m. Lietuvos Taryba paskelbė Vasario 16-os dienos – Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Tačiau realią nepriklausomybę galėjo užtikrinti tik savos kariuomenės sukūrimas. 1918 m. lapkričio 23 d. Lietuvos krašto apsaugos ministerija išleido pirmąjį įsakymą dėl kariuomenės kūrimo. Kariuomenė turėjo palaikyti vidaus tvarką Lietuvoje, saugoti kraštą nuo išorės priešų.

Būsimojo I-ojo husarų Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulko kūrimo pradžia laikytina 1919 -ieji metai.

Pagrindinė pulko stovėjimo vieta buvo Kauno Žaliakalnio kareivinės. I-asis Lietuvos kavaleristų eskadronas įsteigtas 1919 m. sausio 11 d., II-asis – 1919 m. kovo 4 d., III-iasis – 1919 m. birželio 1 d., IV-asis – 1919 m. spalio 1 d.

1919 m. gegužės 12 d. buvo įsakyta visus Lietuvos kavaleristų eskadronus suvesti į I-ąjį raitelių pulką.1922 m. balandžio 1 d. I-asis raitelių pulkas pavadintas I-uoju Husarų pulku, o 1927 m. rugsėjo 25 d. – I-uoju Didžiojo Lietuvos etmono kunigaikščio Jonušo Radvilos pulku ir gavo vėliavą su įrašu „Nugalėsim arba mirsim“.

Lietuvos kavaleristai dalyvavo šiose kovose su bolševikais: 1919 m. vasario – balandžio mėn – prie Jiezno,
Žiežmarių, Žąslių; gegužės – liepos mėn. – prie Alantos, Degučių, Daugailių, Salako; rugpjūčio mėn. – prie Zarasų, Kaukonių, Turmanto.

1919 m. spalio – lapkričio mėn. dalyvavo kovose su bermontininkais prie Radviliškio, Pakruojo, Joniškio, Šiaulių, Lyduvėnų.

1920 m., puolant lenkams (želigovskininkams), dalyvavo kovose prie Sūduvos ir Seinų apylinkėse.

Pulkas veikė atskirais eskadronais, dažniausiai žvalgydamas arba stabdydamas priešo puolimus.

1921 m. pulkas sutelktas Taujėnų – Anykščių apylinkėse.

1922 m. spalio 5 d. perkeltas į nuolatinę taikos meto stovyklą Kaune. I-ajam Husarų pulkui vadovavo
švedas mjr.G. Hoegeris, plk. Pr. Jackevičius, plk. J.Litvinas, kpt. Povilas Plechavičius, mjr. T. Engmanas, plk.ltn. Bačkus, gen.št. plk. A. Valušis, gen.št. plk. I. Kriaunaitis.

Paskutinieji vadai – plk. Kazimieras Gudelis ir mjr. Šeblonskas, tarnavę nuo 1940 m. „liaudies kariuomenėje“ buvo suimti ir išvežti.

MOKOMOJO PULKO ISTORIJA

* Oficiali Mokomojo pulko įkūrimo data – 1998 m. spalio 1diena. 1999 m. balandžio 12 dieną tarnauti į Mokomąjį pulką pašaukti pirmieji 309 jaunuoliai.

* 1999 metų gegužės 22 dieną įvyko pirmosios karių laidos priesaika, dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentui V.Adamkui.

* 2000 metų vasario 21 dieną Mokomajam pulkui suteiktas Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos vardas.

* 2000 metų gegužės 26 dieną iškilmingai įteikta kovinė vėliava.

* 1998 m. – 2000 m. Mokomajam pulkui vadovavo plk.Stasys Levulis.

* 2000 m. spalio 3 d. Mokomojo pulko vadu paskirtas plk.ltn. Rimas Zinkevičius.

* Mokomąjį pulką sudaro: 2 mokomieji batalionai, štabas, Logistikos komanda, Aprūpinimo kuopa, Gaižiūnų poligono kuopa, Ruklos įgulos ambulatorija su paramedikų rengimo centru, Parašiutinio rengimo centras, anglų kalbos mokymo centras, 5220 ha Gaižiūnų poligonas.

MOKYMAS

Pagrindinis Mokomojo pulko uždavinys – rengti pradinės privalomosios karo tarnybos karius pagal bazinį rengimo kursą visiems Respublikos kariuomenės daliniams. Taip pat vykdomas M113 A1 šarvuočių vairuotojų rengimas, anglų kalbos mokymas ir parašiutinio mokymo Lietuvos kariuomenėje koordinavimas ir mokymas.

Pradinės privalomosios karo tarnybos karių mokymas:
Bazinio kario rengimo kurso trukmė – 11 savaičių. Kurso metu kariai įgyja taktikos, karo topografijos, karo inžinerijos, karo medicinos, Krašto apsaugos statutų, apsaugos nuo naikinimo priemonių, šaudybos ir ginklų, pilietinio ugdymo, fizinio rengimo, ryšių mokymo dalykų teorinių žinių ir įgūdžių.

Be teorinių žinių, kariai atlieka šaudymus lazeriniame tire ir kovinius šaudymus šaudykloje bei dalyvauja lauko pratybose. Kariai kurso metu įgyja bazinius karybos pagrindus, sustiprėja fiziškai, įtvirtinamas disciplinos, pagarbos vadams jausmas ir lojalumas esamai tvarkai kariuomenėje. Kurso metu kariai prisiekia Lietuvos Respublikai.

Gaižiūnų poligono kuopa:
Skirta Gaižiūnų poligono apsaugai.

Aprūpinimo kuopa:
Skirta Mokomojo pulko apsaugai ir mokymo proceso aprūpinimui. Taip pat kuopoje tęsiamas pradinės privalomosios karo tarnybos kario kovinis rengimas būrio lygmenyje.

M 113 A1 šarvuočių rengimo centras:
Centre profesionaliosios karo tarnybos kariai mokomi vairuoti šarvuotį M 113A1. Be to, kurso, kurio trukmė – 2 savaitės, metu mokoma šarvuočio M 113A1 sandaros ir techninių savybių teorinių žinių ir techninio aptarnavimo praktinių įgūdžių.

Parašiutinio rengimo centras:
Šiame centre yra mokoma šuolių parašiutu pagrindų pagal bazinį parašiutinio rengimo kursą Lietuvos kariuomenės dalinių profesinės karo tarnybos kariams ir Karo akademijos kariūnams.

Be bazinio parašiutinio rengimo kurso, yra organizuojami žvalgybos ir specialiosios paskirties padalinių bei Laisvojo kritimo komandos parašiutinio rengimo kursai. Šie kursai rengiami profesinės karo tarnybos kariams, turintiems šuolių parašiutu pagrindus ir tarnaujantiems specialiosios paskirties daliniuose.

BENDRADARBIAVIMAS, RYŠIAI SU VISUOMENE, LAISVALAIKIS

Kuriant Mokomąjį pulką didelę ir įvairiapusę paramą suteikė Didžiosios Britanijos, Danijos, Olandijos kariuomenės. Nemaža dalis karininkų ir seržantų nuolat vyksta į įvairius profesinio tobulinimosi kursus ir stažuotes užsienyje.

Taip pat yra plėtojami ryšiai su kitais kariuomenės daliniais. Pasirašytos draugystės – bendradarbiavimo sutartys su Jonavos krašto ir Biržų krašto muziejais. Trečiųjų Mokomojo pulko metinių proga atidarytas Jonavos krašto muziejaus filialas Mokomajame pulke, kur kariai gali susipažinti su Lietuvos ir Jonavos krašto istorija. Gražūs bendradarbiavimo santykiai susiklostė su daugeliu Jonavos rajono mokyklų bei Jonavos kultūros centru. Vasaros metu rengiamos moksleivių karinės – sportinės stovyklos, kuriose jau e pirmi metai stovyklauja socialiai remtinų šeimų moksleiviai iš Jonavos, Kaišiadorių, Jurbarko rajonų.

Kariams nuolat rengiamos ekskursijos, išvykos į muziejus, kino teatrus ar kitus karinius dalinius. Taip pat kariai aktyviai dalyvauja ir Jonavos miesto kultūros centro organizuojamuose renginiuose. Laisvalaikio metu dalinyje kariai gali paskaityti periodinės spaudos leidinius, pažiūrėti pulko TV laidas, vaizdo filmus, pabendrauti su įgulos kapelionu, apsilankyti dalinio bibliotekoje. Kariams organizuojami koncertai, susitikimai su žymiais žmonėmis, minimos valstybės, kariuomenės ir dalinio šventės. Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko kariai aktyviai dalyvauja ir Ruklos miestelio bei Jonavos miesto rengiamose tvarkymosi akcijose. Kartu su Jonavos krašto muziejaus darbuotojais prižiūri ir tvarko karių savanorių ir partizanų kapus, piliakalnius. Minint valstybės šventes, pagerbiami kritusių už Lietuvos laisvę didvyrių kapai.

Per visą Mokomojo pulko gyvavimo laikotarpį jį aplankė gausus būrys karinių ir civilių delegacijų iš įvairių pasaulio šalių: Didžiosios Britanijos, JAV, Danijos, Vokietijos, Čekijos, Rumunijos, Italijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Ispanijos, Belgijos, Olandijos, Suomijos, Škotijos, Prancūzijos, Japonijos, Rusijos.

KETURIŲ DIENŲ ŽYGIS “RADVILŲ KELIAIS”

2001 m. Mokomojo pulko iniciatyvinė karių grupė paruošė keturių dienų žygio “Radvilų keliais” projektą, kuris skirtas Radvilų dinastijai atminti. Tai nauja Lietuvos kariuomenės tradicija, skatinanti fiziškai tobulėti, lavinti ištvermę, plėtoti gerus santykius su visuomene bei užsienio kariuomenėmis. Žygis – viena iš kariuomenės tikslų (edukacinių, patriotinių, integracinių), įgyvendinimo forma.

2001 m. liepos 8 -12 dienomis vyko pirmasis žygis skirtas Jonušui Radvilai atminti. Jame startavo 576 žygeiviai. 2002 m liepos 28 d. – rugpjūčio 2 dienomis startavęs antrasis žygis skirtas Barborai Radvilaitei jau sulaukė 944 žygeivių. 2003 m. žygis skirtas Mikalojui Radvilai Rudajam vyko rugpjūčio 17 – 21 dienomis. Ketvirtajame žygyje dalyvavo 771 žygeivis bei buvo įvesta nauja ekstremalaus žygio trasa 2×100. Šią trasą pasirinko įveikti 116 ne jaunesnių kaip 18 metų žygeivių. Jauniausio žygio dalyvio amžius – 9 metai, vyriausio – 62 metai. Šiame žygyje gali dalyvauti tiek kariai, tiek civiliai asmenys individualiai ir grupėmis. Žygio atstumas priklauso nuo dalyvių amžiaus. Sėkmingai įveikusieji žygį, apdovanojami žygio medaliu. Šis keturių dienų žygis bus organizuojamas kasmet.

XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iškilo Radvilų giminė. Turtinga ir įtakinga ji buvo ligi XVII a. antrosios

pusės, savo vaidmens politiniame ir kultūriniame šalies gyvenime neprarado ir vėliau – ligi pat XVIII a. pabaigos.

Radvilos turėjo dideles žemių valdas, dvarus skaičiavo šimtais. Gausus turtas leido laikyti atskirą kariuomenę,

pajėgesnę kartais už viso krašto. Iš giminės iškilo 37 vaivados, 22 ministrai (kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai), 3 vyskupai, 1 kardinolas, 1 karalienė ir daugybė kitų žemesnių pareigūnų. Nuo 1547 m. Radvilos segėsi Romos imperijos kunigaikščių titulą.

Radvilų giminė kilusi iš bajorų, kurių senoji tėvonija buvusi apie Kernavę. Veiklusis Kristinas Astikas, artimas Vytautui žmogus, 1419 m. tapo Vilniaus kaštelionu. Vienas jo sūnų – Radvila Astikaitis (m. 1477), taip pat energingas valstybininkas, Trakų vaivada, Vilniaus kaštelionas, ne kartą dalyvavęs sudarant svarbias valstybines sutartis, laikomas giminės pradininku. Jo vardas virto giminės pavarde, ir pirmasis ja rašėsi Lietuvos kancleris Mikalojus Radvila, pramintas Senuoju (m. 2009, palaidotas Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje).

Mikalojaus Senojo sūnūs tapo trijų Radvilų giminės šakų pradininkais – Biržų-Dubingių (protestantiškosios), Nesvyžiaus-Olykos (katalikiškosios) ir gana greit nutrūkusios Goniondzo-Raigardo. Radvilų genealoginis medis labai išsišakojęs. Radvilas išvardinti įmanoma tik ilgiausiame sąraše, kuriame tarp politikų, karvedžių, jų elegantiškų žmonų, dvasininkų, riterių, sukilėlių yra išties labai įdomių ir iškilių asmenybių.

Mikalojus Radvila Rudasis

(1512-1584), Senojo anūkas, mokslų sėmėsi Vokietijoje. Grįžęs Lietuvon, ėjo aukštas didžiojo etmono pareigas, garsėjo kaip karvedys. Ulos mūšis (1564), kai buvo išblaškyta dešimteriopai skaitlingesnė Ivano Rūsčiojo kariuomenė, išgarsino jo vardą Europoje. Mikalojus Rudasis ir žodžiu, ir kardu griežtai gynė Lietuvos savarankiškumą. Liublino seime dalyvavo kaip vienas LDK delegacijos vadovų ir nepasirašė unijos akto (1569).

Išpažindamas evangelikų reformatų tikėjimą, daug padarė reformacijos labui – atkūrė Vilniuje reformatų mokyklą, naują įkūrė Biržuose, steigė reformatų parapijas.

Mikalojus Radvila Juodasis

(1515-1565), Rudojo pusbrolis, gimė Nesvyžiuje. Po studijų Krokuvoje paskiriamas LDK maršalka. Vėliau jis – kancleris, Vilniaus vaivada. Lankstus politikas, kietas derybininkas, rėmęs diplomatiniais kanalais savo pusbrolio karinius veiksmus. Numatė Rusijos veržimąsi prie Baltijos, todėl gynė nuo jos Livoniją, atpirko iš Kuršo kunigaikštystės Dauguvos žiotis, kūrė planus Nemunui iki pat marių valdyti. Derybose su Lenkija reikalavo, kad didysis kunigaikštis nuolat gyventų Lietuvoje, nesutiko su unijos projektu, sakė jį esant blogiau mirties. Remdamas reformacijos idėjas, Lietuvos Brastoje įsteigė spaustuvę, paliepė išleisti Bibliją, Vilniuje pastatė evangelikų reformatų bažnyčią. Ne be jo įtakos Lietuvos seime buvo sulygintos visų krikščionių didikų teisės.

Mikalojus Juodasis buvo vienas galingiausių Lietuvos kanclerių, iš esmės – jos valdovas. Pavėlavus Juodajam į senato posėdį, Žygimantas Augustas sveikindamas jį atsistodavo.

Kristupas Radvila Perkūnas

(1547-1605) – Mikalojaus Rudojo sūnus, žinomas Stepono Batoro laikų karvedys, karys nuo septyniolikos metų. Sėkmingai kovojo su Maskva dėl Livonijos, išstūmė švedus iš Vidžemės. Biržuose pastatė stiprią bastioninę pilį.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis

(1549-1616) Mikalojaus Juodojo sūnus, plačių kultūrinių interesų, aiškaus lietuviško nusistatymo žmogus. Garsaus pamokslininko Petro Skargos paveiktas, perėjo į katalikybę, ir nuo jo laikų Nesvyžiaus-Olykos Radvilų šaka vadinama katalikiškąja. Mokslus ėjo Leipcige, Strasbūre, Romoje, Paryžiuje. 1582-1584 m. pirmasis iš Lietuvos aristokratų aplankė Palestiną, Egiptą. Kelionę aprašė laiškais, kurie buvo paskelbti lotyniškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai. Knyga tapo bestseleriu.

Po vedybų su Elzbieta Eufemija Višniovecka daugiausia gyveno Nesvyžiuje, rūpindamasis miestu ir devynių vaikų auklėjimu. Pastatydino jėzuitams bažnyčią, kolegiją, benediktinių vienuolyną. Nesvyžiaus dvaras turėjo didelę biblioteką, archyvą, dailės rinkinių, buvo žinomas kartografavimo darbais. Kunigaikščio užsakymu sudarytas ir 1613 m. Amsterdame išleistas pirmas detalus Lietuvos žemėlapis.

Barbora Radvilaitė

(1520-1551) – garsėjusi grožiu Mikalojaus Rudojo sesuo. Mirus vyrui, Naugarduko vaivadai Stanislovui Goštautui, po penkerių metų susituokė su Žygimantu Augustu. Karūnuota 1550 m. Krokuvoje.

Jurgis Radvila

(1556-1600) – Mikalojaus Juodojo sūnus, pasirinko dvasininko luomą. Studijuodamas Leipcige ir Vilniaus kolegijoje, buvo globojamas jėzuitų. Jį anksti savo pagalbininku su įpėdinystės teise pasirinko Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. Šį vyskupo pageidavimą Romoje patenkinti buvo delsiama, nes kilęs Jurgis buvo iš protestantų šeimos, o ir teturėjo tada aštuonioliką metų. Kaip maldininkas pabuvojo Ispanijoje. 1583 m. Vilniaus katedroje konsekruotas vyskupu, nominuotas kardinolu. Kurį laiką, eidamas Livonijos vietininko pareigas, gyveno Rygoje.

Jis buvo stropus, pavyzdingo gyvenimo dvasininkas, rūpinęsis švietimu, įsteigęs Vilniuje pirmąją kunigų seminariją, į kurią, kaip jis pats nustatė, buvo priimami tik mokantys lietuviškai. Jo sumanumu, taktu, diplomatiniais sugebėjimais naudojosi karaliai, sudrumstę santykius su kaimynais. Mirė Romoje, ten ir palaidotas.

Kristupas Radvila

(1585-1640) – Kristupo Perkūno sūnus, Mikalojaus Rudojo anūkas, kaip ir jo tėvas bei senelis – pirmiausia karys. Išsitarnavo iki didžiojo etmono, nors jam, reformacijos veikėjui, Zigmanto Vazos laikais karjerą daryti buvo nelengva. Kai nekariaudavo (o kariavo jis daug, ypač su švedais), gyveno Biržuose, stiprino pilį, ten parašė „Apmąstymus apie karo Livonijoje pradžią”.

Jonušas Radvila

(1612-1655) – Kristupo Radvilos sūnus, Leipcigo ir Leideno universitetų auklėtinis, žinomas ne tik kaip ambicingas politikas ir talentingas karvedys, didysis etmonas, bet ir kaip kultūros mecenatas, evangelikų reformatų globėjas. Užsieniuose buvo gavęs puikų išsilavinimą, mokėjo keletą kalbų.

Daug nusipelnė savo mylimiems Kėdainiams – suteikė plačias savivaldybės teises, įsteigė spaustuvę, popieriaus fabriką. Savo antrosios žmonos Marijos Lupu garbei pastatė stačiatikių cerkvę. Pirmoji žmona Kotryna Potocka buvo katalikė. Pats jis – kalvinas.

Boguslovas Radvila

(1620-1669) – Mikalojaus Rudojo proanūkis, vienas LDK kariuomenės vadų. Dalyvavo Nyderlandų išsivaduojamuose karuose prieš Ispaniją. Vedęs Jonušo Radvilos dukrą Oną Mariją, santuokoje susilaukė vienintelės dukters, kuriai ištekėjus už Branderburgo markgrafo, šeimos turtai visiems laikams iškeliavo į Rytprūsius. Liudvika Karolina Radvilaitė (1667-1695), kad ir gyvendama tolokai nuo Lietuvos (daugiausia Karaliaučiuje, Berlyne), rūpinosi lietuviškomis kalvinų parapijomis, rėmė raštiją, skyrė lėšų studijuojantiems užsieniuose teologiją studentams.

Savo tolimam ir gerbiamam pusbroliui Mykolui Kazimierui Radvilai (1625-1680) iš Nesvyžiaus-Olykos šakos. Boguslovas Radvila testamentu (1668) tarp kitų šeimos relikvijų užrašė ir „keletą piešinių knygų, kuriose yra plunksna piešti mūsų protėvių ir jų darbų atvaizdai“. Deja, 1772 m. piešiniai su Nesvyžiaus archyvu ir 20 tūkstančių tomų biblioteka kaip karo grobis buvo išvežti į Sankt Peterburgą. Monografiją apie juos, pavadintą „XVII a. Radvilų portretai“, yra parašiusi Laima Šinkūnaitė. Šiuo metu tie piešiniai yra Ermitaže.

Etmonas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė

(1702-1762) kartu su savo žmona Pranciška Uršule Višniovecka gyveno daugiausia Nesvyžiuje, atstatinėjo karų ir maro (1710) apnaikintą dvarą, turtino biblioteką, kaupė numizmatikos ir gamtos istorijos rinkinius. Įsteigė teatrą, kuriame, be kitų, buvo vaidinamos ir kunigaikštienės pjesės, statomos operetės. Garsioji juostų audykla Slucke irgi įkurta šio Radvilos.

Mykolas Kazimieras tiesiogiai susijęs su šia sale, nes savo laiku pavedė dvaro tapytojui Herškei Leibovičiui grafiškai reprodukuoti Nesvyžiaus galerijos Radvilų portretus. Taip buvo sukurti čia eksponuojami 165 grafikos lakštai.

Herškė Leibovičius (1700-1770) buvo savamokslis dailininkas, todėl ne visi raižiniai jam pavyko vienodai gerai. Daugelis portretuojamųjų labai panašūs, individualūs bruožai ryškesni tik nedaugelyje estampų kurias H. Leibovičius raižė vario plokštelėse. Ši technika plačiai taikyta tapybos kūrinių reprodukavimui.

Nesvyžiaus dvaras, ne kartą niokotas ir plėštas svetimų kariaunų, vis atgydavo. Motiejaus Radvilos (1749-1821) laikais rūmuose vėl skambėjo muzika. Kunigaikštis laikė didelį orkestrą, pats rašė pjeses fortepijonui, smuikui, kūrė operų ir vodevilių libretus. Spektakliai buvo vaidinami net labai aukštiems svečiams (karaliui Stanislovui II Augustui), teatras rengė pasirodymus net Varšuvos publikai.

Radvilos mokėjo ne tik kaupti turtus, bet ir garbingai juos prarasti. Mykolas Gedeonas Radvila (1778-1850), lenkų kariuomenės generolas, dalyvavo Napoleono žygyje į Rusiją. Buvo vienas iš 1831 sukilimo vadovų. Po pralaimėjimo suimtas, ištremtas Rusijos gilumon. Dvarai konfiskuoti.

Jo brolis Antoninas Henrikas Radvila (1755-1833) buvo rimtas muzikas-dainininkas, violončelistas. Gimė Vilniuje, paaugęs studijavo Berlyne, ten ir liko gyventi po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795). Artimai bendravo su F. Šopenu, buvo pažįstamas su L. van Bethovenu, kuris, atsidėkodamas už pagalbą išleidžiant D-dur Mišias, dedikavo Antoninui Henrikui Uvertiūrą simfoniniam orkestrui op. 115. Radvila ir pats kūrė dainas, parašė muziką J. V. Gėtės „Faustui“.

Dar vienas neramus karininkas – Dominykas Radvila (1786-1813) – su paties sutelktu ulonų pulku irgi kariavo Napoleono pusėje. Dalyvavo garsiajame „tautų mūšyje“ ties Leipcigu. Sužeistas prie Hanau, mirė vos pasiekęs Prancūziją.

Tai buvo paskutinis Nesvyžiaus Radvila. Mirus jo vienintelei dukrai Stefanijai, nunyko ir giminės šaka. O mums kunigaikštį malonu prisiminti ne tik kaip šaunų kavaleristą, bet ir kaip rūmų paskutinį šeimininką. Kadaise šioje vietoje visą kvartalą buvo užėmę Mikalojaus Juodojo, Jonušo Radvilos ir vėliau, jau XVII a. statyti kito Jonušo Radvilos, didžiojo etmono, mūriniai renesansiniai rūmai, kuriuose, be kitų vertybių, tilpo ir didelė paveikslų galerija.

XIX a. pastatai jau buvo gerokai apnykę, bet besisteigianti 1807 m. Labdarių draugija vis tiek džiaugėsi, gavusi dalį jų dovanų. Vėliau šią įstaigą plėsti ir stiprinti nuolat padėjo žymiausi Lietuvos piliečiai.